Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

Gerbiamieji, pristatau Jums „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“. Tai, kaip žinoma, kontraversiškosios frančizės antroji dalis, kuri prasideda maždaug ten pat, kur baigėsi pirmoji – ties Kristiano ir Anos skyrybomis. Neslėpsiu, recenzuoti šį filmą pasirinkau kaip profesinį iššūkį, kadangi buvo įdomu iš vyriškosios pozicijos interpretuoti visiškai į dailiąją lytį sufokusuotą filmą.

Taigi filmo siužetinė linija išlieka nepakitusi ir šioje dalyje: praeities demonų draskomas seksualinis sadistas Kristianas stengiasi į savo gyvenimą susigrąžinti Aną – moterį, be kurios jis nebegali įsivaizduoti savo tolimesnio gyvenimo. Tik panašu, jog šioje dalyje jie savotiškai apskeičia barikadų pusėmis, ir pirmojoje dalyje būdama visiškoje Kristiano galioje, šioje istorijos dalyje Ana tampa ta, kuri diktuoja sąlygas.

Kalbant konkrečiau, istorijos ašimi vis dar yra likusi vidinė Kristiano ir Anos kova tarp jų meilės ir asmeninių interesų. Ir prie šios ašies lipdomi gretutiniai siužeto vingiai, kurie tiesiog pastorina istorijos sluoksniškumą, tačiau kažko gaivesnio į save neįsileidžia. Kalbant apie kažką gaivesnio, šiukštu sunku neužsiminti apie sekso scenas, kurios, na, sudaro 2/3 viso filmo ir istorijos laiko. Kadangi projektas, kaip ir knyga, yra grynai sufokusuotas į seksualinės tematikos realizavimą ir tokiu pat principu buvo formuojamas pirmojoje dalyje, čia taipogi viskas vyksta ypatingai atvirai ir intensyviai.

Mane kiek prajuokino prieš seansą skaitytas straipsinis, kad kažkuris Airijos teatras, bent jau kol kas, nusprendė į filmą neįleisti vienišų vyriškosios lyties atstovų…dėl tam tikrų priežasčių. Tad taip, filmas siužetiškai yra labai provokuojantis ir kchem… trukdantis suimti save į rankas. Nepaisant to, kad jis tikrai be galo atviras sekso tematika, verta paminėti, kad kūrėjai šiuo atžvilgiu jį padarė kiek „lengvesniu“ nei pirmąją dalį, nes seksualiniame kontekste visiškai užsimeta visa romantinė filmo idėja, siekianti atskleisti bekintančius herojų santykius.

Filmo scenarijus, kaip ir galima įsivaizduoti, tai kone garsiai skaitoma knyga. Jis kartu visiškai romantizuotas ir seksuališkai išgaląstas. Per jį generuojama emocija, sumišimas, skausmas ir besąlygiška meilė. Taigi kol vyrai čia gali tiesiog į ekraną gręžti akis, moterys išgyvena tikrų tikriausią emocinio žaismo aukso amžių. Abi pusės laimi.

Aktoriai buvo tikrai fantastiškai geri. Suprantama, jie tikrai žavingai sukūrė savo emocinę meilės atmosferą, bet šioje vietoje kalbu apie tuos kraštutinumus, kuriuos jie turėjo pasiekti, kad taip stipriai ir autentiškai atvaizduotų tas tikrai stiprias sekso scenas. Nes būtent to filme ir buvo daugiausiai. Koks numatytas idėjos tikslas, toks jos ir rezultatas.

Techninė pusė, ko gero, šiame filme buvo pati svarbiausia, nes šios komandos rankose buvo pagrindinis idėjos realizavimas. Visas kameros darbas, montažas, visi tie stambūs planai – taip, tai tikrai nuostabiausi šio filmo žmonės, nes būtent jie atliko visą esminę „ekranizaciją“.

Taigi reziumuodamas galiu teigti, jog iš šio filmo kažkokio dvasinio peno galite visiškai nesitikėti. Romantinė meilės istorija, kuri nuolatos papildoma atviromis ir itin gašliomis sekso scenomis, skleidžiasi visiškai per seksualinę prizmę, kuri kitokios funkcinės prasmės istorijoje daugiau ir nesukuria. Grubaus sekso projektas, su kompensacinėmis romantikos detalėmis.

Paprasčiau tariant, nemanau, ar verta mokėti už ši filmą tokius pinigus, kad jį pasižiūrėtum vien tam dėl seksualinio preteksto, kai tamsiausios interneto kertelės tiesiog pulsuote pulsuoja visa nešvankėliška tamsiąja materija. Vien dėl to, jog čia yra įkomponuota šiek tiek romantinio konteksto, nedaro šio filmo ne pornografiniu. Dvi valandas stebėti kaip porelė tiesiog nesugeba patenkinti savo įgeidžių ir kas trečiame epizode imasi seksualinio sprendimo – įpusėjus ėmė kiek darytis nuobodu ir atmestina. Tad jeigu kraštutinumai neverčia Jūsų eiti į šį filmą, tiesiog rekomenduoju – tai ir neikite.