Džonas Vikas 2

Ponai ir ponios, Džonas Vikas grįžo! O jo sugrįžimas iš „pensijos“ visiškai nenuviliantis. Tarp Metų Top 10 laukiamiausių filmų šį projektą vainikavau pirmajai vietai ir galiu pasakyti tik tai, kad neturiu nė menkiausios minties tuo abejoti. Antroji dalis, rodosi, dar labiau pulsuoja adrenalinu, kovos menų techniškumu ir ypatingai kokybiška siužeto linija su visomis jos detalėmis. Tad kviečiu susipažinti su, ko gero, vienu galingiausių metų veiksmo projektų.

Pradedant filmo siužetu, jis vėl leidžia apsigyventi sandomų žudikų sindikato šerdyje, kuri šioje dalyje dar labiau išplėtojama. Kaip ir galite įsivaizduoti, ne itin protingi gangsteriai užlipa ant to paties grėblio ir „pasiskolina“ Džono Viko mašiną, ačiū aukštesniosioms jėgoms – šunį šįkart palikdami gyvą (dar vienos tokios siužetinės linijos tiesiog neištverčiau). Nereikia nė pasakoti – jie šio sprendimo iš karto pasigaili.

Taigi filmo siužetinis dizainas yra be galo dinamiškas, išjaustas ir svarbiausia – fantastiškai tikroviškai atidirbtas: kovos scenos, avarijos, susišaudymai – viskas tiesiog dvelkia tokiu autentiškumu, kad žiūrėdamas nejučiom suvoki, kad laikaisi įsikibęs savo vietos, nes scenos tiesiog tokios tikros, kad net šiurpu.

Būtent taip Džonas vyksta į naująją savo misiją, nes pirmojoje dalyje, panašu, tiesiog buvo per mažai įrodymų, kad „jam geriau skolingu nebūti“. Kaip minėjau, per visą siužetą kur kas plačiau yra išplėtojama viso žudikų sindikato organizaciškumo idėja, atskleidžiamos Džono veiklos jame subtilybės ir, žinoma, – viskas leidžiama per nuostabiai energingą adrenalino filtrą.

Sekantis aspektas – scenarijus. Tikriausiai, pirmojoje dalyje jis nė vieno nepaliko abejojančio tuo, koks geras ir nuostabiai lakoniškas jis buvo. Šioje dalyje nuo šio bruožo taipogi nėra labai nutolstama – viskam vadovauja posakis „mažiau kalbų, daugiau … kulkų!“. Dialogai be galo trumpi, konkretūs, ir kartu – tokie sudėtingi ir daug pasakantys. Tai tikriausiai pagrindinė detalė, kuri – man asmeniškai – atrodo labai puikiai atidirbta abiejose dalyse. Tiesiog sėdi ir gėriesi, o netrukus šilku keliaujantys žodžiai nuslysta į veiksmus.

Kalbant apie aktorius, galiu tik pasakyti, jog Keanu Reeves – dabar yra aukščiausiame savo klasiškumo taške. Visiškai taktiškas. Visiškai neperšaunamas. Visiškai profesionalus. Ir nors auditorija tiesiog negalėjo nesijuokti iš jo rusiškos tarties, jis vis tiek atliko fantastišką darbą. Dar smagiau buvo jį pamatyti prieš Laurence Fishburne kaip kadais seniai seniai Matricoje su, jeigu geriau pagalvoji, siaubingai panašiomis aplinkybėmis. Greta viso to, noriu pasikartoti, kad jie – aktoriai – nuostabiai autentiškai įkūnijo tikrai skausmingas kovos scenas, už ką noriu dar labiau pabrėžti šio projekto ypatingumą.

Filmo techninė pusė – trumpai ir paprastai – be priekaištų. Montažas, kameros darbas, spec. efektai – viskas padaryta tai, kad žiūrovas jaustųsi pačiame įvykių sukūryje (oh, what a wonderful times to be alive!). Kinematografija nuostabiai eina koja kojon su techniškumu.  Garso takelis taipogi yra tai, kas šį filmą daro dar geresniu! Jis puikiai akcentuoja visas siužeto linijas, ir su galingu parako užtaisu papildo ir taip jau galingas veiksmo scenas.

Taigi nesidrovėdamas galiu pasakyti, jog Jūs tiesiog privalote pamatyti šį filmą. Sausakimša kino salė jau ir taip daug ką pasako apie šio projekto sėkmingumą. Nesvarbu, kokios tematikos filmus Jūs labiau mėgstate – Džono Viko adrenalino bomba yra būtent tai, ką Jūs turėtumėte norėti turėti savo repertuare.