Nors filmo „Lego Betmenas“ metu jo kūrėjai šaiposi iš ankstesnių su Betmenu susijusių projektų, negalima nei sekundei suabejoti, kad jie absoliučiai myli legendinį „DC“ komiksų herojų. Jie supranta, nuo ko prasidėjo Betmeno istorija, kaip jis tapo bene garsiausiu komiksų herojumi ir dėl ko populiariojoje kultūroje jis dabar yra dažnai laikomas pykčio ir tamsumo sinonimu kine, ką veikiausiai pradėjo Betmeno rimtumą į naują lygį pakėlę Christopherio Nolano filmai.
„Lego Betmenas“ pamini ir juos, ir Michaelo Keatono erą, ir atsimena net senąjį Adamo Westo serialą. Atrodytų, kad norint mėgautis šituo filmu reikia atidžiai pažinoti Betmeno istoriją, kas tikslinei juostos auditorijai – vaikams – gali būti neįmanoma užduotis, tačiau taip tikrai nėra. Lengvi ar sunkesni pasišaipymai apie komiksų pasaulį yra labiau kaip priedas prie filmo, ne pagrindinė jo dalis.
Svarbiausia jame, kaip ir galima numanyti, yra Betmeno (akt. Will Arnett) kaip tikro žmogaus istorija, kuri yra gilesnė už daugelį rimtais turinčių atrodyti superherojų filmų. Betmenas čia yra tas pats, kuris pasirodė populiariajame ir Oskaruose agresyviai ignoruotame „Lego filme“, ir jis skuba paaiškinti, koks jis yra tamsus ir piktas, trokštantis dėmesio ir pripažinimo, nors iš tiesų gyvena vienas savo didžiuosiuose rūmuose kartu su jį užauginusiu Alfredu (akt. Ralph Fiennes). Ilgainiui Betmenas kartu su naujaisiais draugais stoja į kovą su savo garsiuoju priešu Džokeriu (akt. Zach Galifianakis), kuris trokšta, kad Betmenas pagaliau pripažintų, kaip stipriai jo nekenčia.
Sunku pasakyti, kiek filmui yra svarbus jo siužetas. Istorija yra santykinai nuspėjama, nors dėl istorijos šito filmo turbūt niekas nežiūrės. Smagus scenarijus yra labiau pretekstas į ekraną sukišti kuo daugiau garsiųjų „DC“ komiksų veikėjų, ryškiausias jų savybes išryškinti dar labiau ir iš to išgauti humorą, kuris filme yra visapusiškai sėkmingas ir vaikams, ir suaugusiems (net ir išverstas į lietuvių kalbą: lietuviai pagaliau suprato, kad VLKK taisyklių laikymasis verčiant komedijas nėra protingas dalykas ir net jeigu vietiniai aktoriai negali prilygti amerikiečiams, bent jau humoras dėl to pernelyg stipriai nenukenčia).
Beje, kalbant apie veikėjus. Visi jie (kurių dauguma yra kilę iš „DC“ komiksų, nors filmas pasinaudoja galimybe pristatyti ir ne vieną legendinį blogietį, pasirodžiusį kituose „Warner Bros.“ studijos filmuose) čia yra pateikiami ne tokie, kokie jie yra komiksuose, o tokie, kokiais jie yra suvokiami populiariojoje kultūroje. Taip Supermenas (akt. Channing Tatum) tampa absoliučiu mergišiumi, Robiną (akt. Michael Cera) iš paskutiniųjų yra bandoma pateikti kaip gėjų to tiesiogiai nepasakant, o tas pats Džokeris yra Betmeną savotiškai įsimylėjęs blogiukas, trokštantis savo priešo dėmesio.
Tokiu būdu yra pateikiamas ir Betmenas, bijantis pripažinti tai, kad jam trūksta kitų žmonių – ir draugų, ir priešų. Jis teigia nejaučiantis jokių emocijų išskyrus pyktį, tariamai gauna visą gyvenimo džiaugsmą žiūrėdamas Tomo Cruise‘o filmus ir apsimeta, kad jam vienodai rodo, jog kiti nenori su juo draugauti. Dėl to šio filmo siužetas yra susijęs ne tiek su Betmeno bandymu išgelbėti Gotamo miestą (ką jis bet kokiu atveju ir daro), kiek su jo supratimu, kaip svarbu yra pripažinti savo jausmus ir suprasti, kad kiti žmonės gali jam padėti ir kad jis juos neprotingai ignoruoja.
Visa tai, be abejo, yra pateikiama ne pernelyg rimtai, o su humoru, kurio didžioji dalis neabejotinai kyla iš pačios Lego prigimties. Kaip ir „Lego filme“, taip ir čia labiausiai stulbinanti filmo dalis yra animacijos lygis ir dizainas, kuris yra išskirtinai unikalus ir filmui suteikiantis dar vieną žavesio lygį. Viskas čia tiesiog primena Lego pasaulį – ugnis nėra tikra ugnis, o labiau judančios liepsnų kaladėlės, veikėjai gali vaikščioti tik ant to kelio, ant kurio galima tinkamai pastatyti jų kojas, o Lego konstravimo prigimtis tampa gražiu pretekstu sukurti didžiąją filmo kulminaciją ir iš dalies parodyti, kad iki galo nieko šiame pasaulyje negalima sunaikinti, o viskas yra atstatoma.
Į veikėjus žiūrėti taip pat yra gražu – jie sukurti iki menkiausių detalių ir tokie elementai kaip nuo jų veidų atsišviečianti šviesa turbūt nedarys įspūdžio vaikams ar didžiajai daliai suaugusiųjų, bet pagalvojus, kad praėjus vos dvidešimčiai metų nuo pirmosios „Žaislų istorijos“ kompiuteriais sukurti filmai gali atrodyti taip nepriekaištingai, tai verčia žavėtis animatoriais dar labiau.
Dėl to nustebinti šioje vietoje neturiu kuo. „Lego Betmenas“ yra protingas kūrinys tiek savo istorija apie pagrindinį veikėją, tiek gebėjimu pažinti ir pasišaipyti iš visos „DC“ komiksų istorijos, tiek savo technine puse. Žiūrint iš vyresnių žmonių pusės filmas kažkiek nukenčia dėl perspausto moralizavimo, kuomet kas keliolika minučių Betmenui ar žiūrovams yra primenama, kaip svarbu yra turėti draugų ar pripažinti savo emocijas, bet net jeigu tai po kurio laiko atsibosta, filmas suteikia pakankamai smagių akimirkų, kad tokie elementai stipriai neišsišoktų. Galiausiai kad ir ką pasakyčiau šioje vietoje, filmas vis tiek užsidirbs kalnus pinigų ir visas pasaulis vis tiek stebėsis, kokiu būdu paprasta reklama Lego žaislams turėjęs virsti filmas dabar tapo viena laukiamiausių ir sėkmingiausių naujųjų kino franšizių. Tuo nesižavėti būtų sunku.
