Serialo „Fargo“ kūrėjas Noah Hawley padarė kone neįmanomą dalyką. Paėmęs to paties pavadinimo brolių Coenų filmą, kuris yra laikomas vienu geriausių praėjusio amžiaus pabaigos kino kūrinių, jis pristatė ne ką mažiau įspūdingą serialą, kuris iš filmo pasiskolino ne siužetą, o tą absurdišką ir lengvai išprotėjusį pasaulį, ir su juo sugebėjo sukurti kažką dar įspūdingesnio. N. Hawley tikslas nebuvo atpasakoti tą patį siužetą su kitais aktoriais; jis norėjo pasiskolinti filmo pasaulį ir jame sukurti keisčiausias istorijas, kurios per pirmuosius du sezonus buvo atsakingos už unikaliausias akimirkas televizijoje pastaraisiais metais. Perdirbinius kasdien kuriančiame kino ir televizijos pasaulyje tai buvo neeilinis pasiekimas.
Nenuostabu, kad būtent N. Hawley tapo žmogumi, dabar sugebėjusiu atnešti kažką absoliučiai naujo ir į superherojų žanrą. Filmų ir serialų pagal „Marvel“ ir „DC“ komiksus dabar yra į valias ir jo naujasis serialas „Legionas“ galėjo laisvai tapti tik vienu iš daugelio kūrinių, ant kurio yra uždėtas „Marvel“ logotipas ir kuris vien dėl to užsidirba didelius reitingus, tik kūrėjas to kelio nepasirinko. Vietoje to jis sukūrė protingą, įdomų, greitą ir neapsakomai smagų serialą, kurio pasaulis ir veikėjai pranoksta daugumą didžiųjų pagal komiksus kuriamų filmų.
Seriale yra pasakojama apie psichiatrinėje ligoninėje esantį Deividą (akt. Dan Stevens), kuriam vaikystėje buvo diagnozuota šizofrenija ir kuris pasižymi ypatingomis galiomis – jis yra vienas iš mutantų, kuriuos dažniausiai galima atrasti Iksmenų komiksuose, filmuose ir serialuose. Deividas ligoninėje susitinka Sid (akt. Rachel Keller), kuri ten taip pat atsidūrė ne vien dėl psichinės ligos, ir jiedu suvienija jėgas priešindamiesi juos gaudantiems žmonėms. Galiausiai jie patenka į bendruomenę, kuri yra sudaryta iš panašių į juos žmonių.
Nors Deividas ir kai kurie kiti veikėjai yra iš komiksų pasiskolinti herojai, serialas nesiverčia per galvą bandydamas įtikinti, kad žiūrovai pasiliktų prie ekranų vien dėl to, kad ateityje jie potencialiai pamatys iš komiksų pažįstamus veikėjus. Vietoje to pirmosios trys serialo serijos (ir ypač pati pirmoji) skiria kuo daugiau laiko rodydamos tai, kas „Legiono“ pasaulyje yra įmanoma ir konkrečiai rodydamos, kuo ypatingas yra Deividas ir jo galios.
Iš tiesų visas serialas laikosi būtent ant jo, ir išsilaiko tikrai sėkmingai. Neaiškią, tačiau įdomiomis paslaptimis apgaubtą praeitį turintis Deividas yra aiškiai suformuotas veikėjas jau nuo pirmųjų minučių, iš pradžių stebinantis savo tiesmukiškumu, o vėliau verčiantis žavėtis jo jautrumu ir aktyviu bandymu pažinti save bei savo galias. Jis nėra pasyvus stebėtojas, o labiau žmogus, kuriam jo paties neatrastos galios jį išties domina, tik jos negali būti panaudotos tol, kol jis nepažins ar neatsimins savo praeities, kas, reikia pripažinti, yra genialus būdas sukurti įdomų ir daug potencialo turintį veikėją.
Deividas gal ir nebūtų toks stiprus, jeigu jo nevaidintų Danas Stevensas. Aktorius šizofrenijos simptomus, tokius kaip didelį jautrumą, nuolatinį trūkčiojimą ar minties neišlaikymą perteikia jų visiškai neperspausdamas, nenukreipiantis dėmesio nuo veikėjo vidaus, o labiau jį papildantis. Dažnai jis yra kaip ankstyvasis ir labiau užaštrintas Woody Allenas, savo pirmuosiuose filmuose irgi trūkčiodavęs ir negebėdavęs suregzti pilno sakinio, tik čia aktorius jau turi svarbią priežastį.
Kiti veikėjai taip pat yra įdomūs, nors pirmosiomis serijomis daugiausiai dėmesio yra skiriama Deividui, o visi kiti jo istoriją papildo; jie patys yra pristatomi tik tiek, kad žiūrovai lauktų jų paslapčių ir istorijų atskleidimo. Pavyzdžiui, ligoninėje kartu su Deividu atsidurianti Sid dėl rimtų priežasčių negali prisiliesti kito žmogaus, dėl ko jos ir Deivido santykiai galiausiai yra ypač įdomūs, nes fizinis prisilietimas yra maža, tačiau (ką serialas sėkmingai ir parodo) ypač reikšminga bet kokių santykių dalis (Sid neatrasite „Marvel“ komiksuose, kadangi ji buvo sukurta tik šiam serialui; jos prototipu buvo laikyta Brigitte Bardot, o Rachel Keller ją ir vizualiai, ir talento prasme išties primena).
Psichiatrinėje ligoninėje Deivido drauge tampanti Leni (akt. Aubrey Plaza) yra bene mažiausiai išnagrinėta veikėja, nors tai ir yra pagrindinis jos tikslas – daug rėkti, kalbėti ir linksminti žiūrovus bei Deividą (kaip bebūtų keista, A. Plaza iš visų aktorių išsiskiria mažiausiai, turbūt dėl to, kad jos natūralus keistumas ir šiaip yra užburiantis, o bandymas jį perspausti atrodo pernelyg ekstremaliai). Deividą į savo organizaciją priimanti ir juo besižavinti Melani (akt. Jean Smart) atrodo kaip labiausiai tradicinė serialo veikėja – protinga mokytoja, kovojanti prieš didįjį blogį, – tačiau ji taip pat turi aiškią paskirtį.
Ir net jeigu galima suprasti, jog ateityje šie veikėjai gali tapti vienais unikaliausių televizijoje, pagrindinis į „Legioną“ įtraukiantis dalykas yra bendra serialo atmosfera ir jo pasaulis. Pirmą seriją parašęs ir režisavęs N. Hawley to nebando slėpti – per pirmąją valandą žiūrovams yra pristatoma visa paletė detalių, kurios seriale vyraus ir vėliau, ir žiūrovai iškart gali nuspręsti, ar jiems tai patinka, ar ne (nors netikiu, kad ką nors serialas atbaidytų ypač stipriai).
Į „Legioną“ telpa visi įmanomi žanrai – absurdo čia yra į valias ir komedija čia yra svarbi draminių momentų atsvara; įtampa ir trilerio elementai kiekvienoje serijoje atsiranda bent kelis kartus; romantika yra įdomi ir panašioje aplinkoje dar niekad nematyta; siaubas yra viską apimantis, net jeigu labiausiai gąsdinantis padaras atrodo neapsakomai absurdiškai. Visa tai protingai sutelpa į visą serialą ir nei vienas šių žanrų pernelyg neišsišoka. Serialo „Fargo“ žiūrovų tokie apibūdinimai gal ir nenustebins, bet bendrai toks įvairiapusiškumas televizijoje yra ypač retas.
Vizualiai „Legionas“ irgi yra visiškai sukoncentruotas į linksmumą ir įtraukimą. Spalvos seriale yra užburiančios – sodrios, ryškios, nors niekad neperšokančios į perspaustą Weso Andersono stilių, tiesiog pasirodančios tiek, kad dizaineriai galėtų pademonstruoti kuo įdomesnius rūbus ir dekoracijas. Muzika irgi yra galinga („Legionui“ labai patinka muzikiniai montažai, kuo skųstis būtų sunku), dažniausiai kylanti iš septintojo ir aštuntojo dešimtmečio grupių, tokių kaip „The Rolling Stones“, „The Who“ ir „Pink Floyd“, kas puikiai dera su moterų drabužiais, dažniausiai primenančiais septintąjį dešimtmetį.
Išvis bendrą „Legiono“ stilių galima apibūdinti kaip savotišką „Traukinių žymėjimo“ (angl. „Trainspotting“) aktyvumo ir „Stebėtojų lygos“ (angl. „Watchmen“) stilistikos mišinį su „Pradžios“ (angl. „Inception“) sapnų elementais. Trys skirtingi filmai, kuriuos sujungus gaunamas įspūdingas reginys.
Kalbant apie pačią serialo komiksinę prigimtį, jame nerasite gryno veiksmo – „Legionui“ žymiai įdomiau yra pasiruošimas veiksmui ir jo psichologinės pasekmės veikėjams, – tačiau tai yra serialas apie mutantus, todėl galite tikėtis, kad jo kūrėjai to niekad nepamiršta ir prie to nuolat sugrįžta. Tik žinokite, kad visos veikėjų galios atsiremia į pačiu veikėjų asmenybes ir niekad neegzistuoja vien tam, kad atrodytų įdomiai. Daugelis filmų ir serialų tai bando pasiekti, tačiau bent jau dabar atrodo, kad „Legionas“ yra vienas tų retų projektų, kurie tai išties įgyvendino.
Gal ir ankstoka sakyti, kad kito tokio serialo kaip „Legionas“ televizijoje nėra buvę (juolab kad palyginimai su „Fargo“ yra pagrįsti), tačiau jis sukelia tokius jausmus, kokių nesugeba sukelti joks kitas serialas apie superherojus – jis yra drąsesnis, tiesmukiškesnis ir lendantis žymiai giliau nei „Netflix“ kuriami „Marvel“ serialai, o jų irgi neapkaltinsi paviršutiniškumu. Atrasti kažką naujo taip aktyviai išnaudojamame žanre yra ypač sunku ir tai gali padaryti tik geriausieji. „Legionas“ yra vienas jų.
„Legiono“ premjera FOX kanale – vasario 9 d.
