Prieš keletą mėnesių galėjome įvertinti ir mėgautis Amerikos nepriklausomo kino meistro Jimo Jarmuscho dokumentiniu filmu apie grupę The Stooges ir pašėlusį jos lyderį Iggy Popą „Gimme Danger“. O dabar sulaukėme dar vieno vaidybinio šio kino kūrėjo darbo „Patersonas“, kuris „Švilpiko dieną“ perkėlė į realų žmogaus gyvenimą.
Kiekviena autobuso vairuotojo Patersono (akt. Adamas Driveris) diena yra praktiškai tokia pati. Jis atsikelia ryte be žadintuvo, eina į darbą, vairuodamas autobusą klausosi keleivių pokalbių, ištaikęs laisvesnę akimirką rašo eiles, grįžęs namo savo dienos rūpesčiais ir džiaugsmais pasidalina su žmona Laura (akt. Golshifteh Farahani), išveda šunį Marviną pasivaikščioti ir užsuka į vietinį barą, kuriame išlenkia po kelis bokalus alaus ir pasikalba su barmenu Doku (akt. Barry‘is Shabaka Henley‘is) bei užeigos lankytojais. Ir vėliau išaušta nauja diena su panašia rutina…
Filme mes išvystame vieną pagrindinio veikėjo gyvenimo savaitę. Ne veltui aš pradžioje paminėjau legendinę komediją „Švilpiko diena“. Joje pagrindinis veikėjas užstringa laiko kilpoje ir kasdien išgyvena vis tą pačią dieną. „Patersone“ jokios fantastikos nėra, tačiau žiūrėdamas šį J. Jarmuscho darbą nejučiomis prisiminiau „Švilpiko dieną“. Patersonas neužstringa laiko kilpoje, tačiau kiekviena jo gyvenimo diena atrodo praktiškai taip pat. Kaip ir daugelio iš mūsų. Toks tas nuobodžios rutinos užvaldytas gyvenimas. Darbas, namai ir kiekvieno asmeniniai dienos ritualai mus uždaro į ciklą ir paverčia robotais. Galėtume pasakyti, kad tai yra nepakeliamas košmaras, jei pasižiūrėtume į savo rutiną iš šono. „Patersonas“ tai pateikia kiek kitaip. Filmas mums nerodo žmogaus, kuris panyra į depresiją dėl nuobodaus gyvenimo. Mes matome, kaip į kiekvieną dieną galime žiūrėti vis kitaip ir nepaskęsti rutinoje. Nes ir, atrodytų, visiškai vienodose dienose slypi vis kitokia grožio išraiška.
Ir tokį grožį Patersonas bando užčiuopti ir įamžinti savo kūryboje. Daugumą savo eilėraščių pagrindinis veikėjas pradeda principu „rašau, ką matau“. Tai tik paprasti aprašymai, kurie jokios gilesnės minties neturi: ar tai būtų papasakojimas apie naują degtukų rūšį, kurią neseniai pradėjo naudoti, ar apie kažkada išgirstą mintį apie kelias dimensijas. Bet vėliau, po paprastų ir kartais absurdiškų eilučių, Patersonas „neria gilyn“ ir aprašo mintis, jausmus, neapčiuopiamus dalykus. Tokį jo kūrybos planą galime pasiimti sau ir pritaikyti bandydami įžvelgti grožį kasdienėje rutinoje – pirmiausiai pastebėdami, atrodytų, nereikšmingas, mažas detales, o vėliau bandyti suvokti jų reikšmę mums, ką mes jaučiame jas matydami.
Patersonas beveik visą laiką ir užima tą nesikišančio stebėtojo ir klausytojo poziciją. Vairuodamas autobusą jis išgirsta pokalbių skirtingomis temomis – nuo istorijos apie anarchistą italą iki pasakojimo apie didžiakrūtę merginą draugo vakarėlyje. Jis stebi išsiskyrimo kamuojamus savo pažįstamus mėgstamame bare. Ir, žinoma, jis stebi savo žmoną, kuri pilna išradingiausių idėjų bei svajonių. Patersonas stebi tai ir kaupia savyje, kol tai išsilieja jo slaptoje užrašų knygutėje eilių pavidalu. Jis beveik niekur nesikiša, tik stebi ir su viskuo sutinka. Galėtume jį kaltinti neveiksnumu, susitaikymu su savo nuobodžiu gyvenimu. Tačiau Patersonui ir nereikia veikti, nes jo laimė ir yra stebėjimas ir bandymas užčiuopti grožį paprastuose kasdieniuose dalykuose.
Filmo tempas nėra greitas ir tai padeda mums, žiūrovams, taip pat užimti stebėtojo vaidmenį. Jimo Jarmuscho pasirinktas pasakojimo būdas mums leidžia ne tik pamatyti, bet ir pabandyti įžvelgti, įsiklausyti, suvokti. Tokį lėtesnį tempą mes galime aptikti ir kituose šio režisieriaus darbuose, tad „Patersonas“ čia nėra išimtis. Bet jo tempas nebuvo toks nepakeliamai lėtas kaip „Kontroliuojamų ribų“ (angl. „The Limits of Control“), tad ir malonumas stebėti šį filmą buvo daug didesnis.
Santūrųjį Patersoną įkūnijantis Adamas Driveris atliko puikų darbą ir stebėti jo pasirodymą buvo vienas malonumas. Ir matant jį taip gerai vaidinantį rimtesnius vaidmenis, natūraliai kyla klausimas, kas jį nešė į „Žvaigždžių karus“, kur jo vaidinamas Kylo Renas buvo išjuoktas daugelio kosminės sagos gerbėjų. Tikiuosi, kad VIII epizodas suteiks teigiamą postūmį A. Driveriui ir jo personažui. Kiti „Patersono“ aktoriai atrodė neblogai, tačiau visa galva nusileido pagrindinio vaidmens atlikėjui. Šiek tiek erzino Patersono mylimąją Laurą įkūnijanti Golshifteh Farahani. Nedrįstu abejoti aktorės profesionalumu, tačiau jos pasirodymas nebuvo širdžiai mielas, nors prie to tikriausiai prisidėjo personažo asmenybė, o ne G. Farahani aktorinis meistriškumas.
Summa summarum, jei esate Jimo Jarmuscho kūrybos gerbėjas, pamatę „Patersoną“ jūs neliksite nusivylęs. Taip pat šį filmą norėčiau rekomenduoti žmonėms, kurie gyvenime nori įžvelgti stebuklus paprastuose dalykuose (nors ir kaip cheesy tai beskambėtų).
