Emilija iš Laisvės alėjos

Emilija

Nuo šių metų vasario 16 – osios pradedame skaičiuoti likusius metus iki mūsų valstybės atkūrimo šimto metų jubiliejaus. Sulauksime vis daugiau įvairių renginių, minėjimų, iniciatyvų. O viso šimtmečio šventimo maratono pradžia galime laikyti Donato Ulvydo dramos „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjerą.

1972 metai. Jauna aktorė Emilija (akt. Ieva Andrejevaitė) gauna paskyrimą į Kauno dramos teatrą. Atvykusi į miestą ji iškart patenka į vadinamuosius „Kauno pavasario“ įvykius, kilusius po Romo Kalantos susideginimo Muzikinio teatro kiemelyje. Mergina suiimama sovietinių jėgos tarnybų ir patenka į pareigūno Leono (akt. Tauras Čižas) rankas. Vyrą tiesiog apsėda Emilijos turima juoda knygelė, dėl kurios pareigūnas nuolatos seka jauną merginą. Naujieji merginos namai – dramos teatras – taip pat nėra rami užuovėja. Čia pilna intrigų, konkurencijos ir baimės, ypač tada, kai režisierius Marius (akt. Darius Gumauskas) nusprendžia statyti pjesę apie sukilimo dalyvę Emiliją Pliaterytę.

Pagrindinė filmo tema yra pasirinkimas, ir ji geriausiai išryškėja per tris pagrindinius veikėjus: Emiliją, Marių ir Leoną.

Juostos pradžioje mes pamatome Emiliją kaip jauną, naivią merginą naujoje aplinkoje. Ir nors naivumas ir nuoširdumas yra bruožai, kuriuos galėtume priskirti tikrajam pagrindinės veikėjos būdui, tačiau ji daug sudėtingesnis personažas, nei galėtume manyti tik pamatę ją pirmosiomis filmo minutėmis. Didžiausią žaizdą merginos gyvenime paliko tėvų mirtis ankstyvoje vaikystėje. Ir nors mes nematome Emilijos brendimo, jos mokslų konservatorijoje, galima susidaryti įspūdį, kad Emilija bandė užgniaužti jausmus, apsišarvuoti kiautu ir užsidėti kauke, kuri neparodytų sužeistos sielos. Tačiau naujas gyvenimo etapas atvėrė žaizdas. Tėvų netektis jai asocijuojasi su sovietiniais pareigūnais ir jų visišku amoralumu. Kaune ji vėl susiduria su tironiškos sistemos tarnais, kurie jiems įtartinus individus nori laikyti nuolatinėje baimėje. Atvykimas į miestą „Kauno pavasario“ įvykių sukūryje, patekimas į sovietinės teisėsaugos akiratį ir patriotinės pjesės statymas teatre suveikia kaip katalizatoriai, kurie pradeda keisti Emiliją. Pirmiausia, ji pradeda bręsti kaip asmenybė, po truputį nusimeta naivios mergaitės kaukę ir tampa drąsia, tvirtą moralinį stuburą turinčia moterimi. Tuo pat metu ryškėja ir jos lietuviška tapatybė, nenoras taikstytis su okupanto tvarka. Emilija pasirenka nebijoti, kai reikia – žengti į ugnį ir ginti tai, kas jai šventa.

Režisierius Marius – idealistas, tikintis, kad meno kalba galima perteikti viską, net ir gyvenant totalitarizmo sąlygomis. Jis sako tai, ką galvoja, o tai ypatingai pavojinga sovietinėje sistemoje. Filme mes matome, kad jam svarbiausia yra pastatyti kuo mažiau cenzūruotą spektaklį. Ir iš čia kyla pagrindinis veikėjo dvilypumas. Iš pirmo žvilgsnio Marius drąsus, sistemos gniaužtų nebijantis herojus. Pirmą kartą mes ji išvystame jaunuolių, skanduojančių Lietuvos vardą, eisenoje. Režisierius nebijo kritikuoti bei šaipytis iš valdžios ir sovietinės sistemos prie kolegų. Ramiu veidu aktoriui komunistui pasako, kad Kremlius yra cirkas. Tačiau tokį Marių mes matome, kol jis nesusiduria su jokia rimtesne grėsme. Iki susidūrimo su cenzoriais Marius atrodo nepalaužiamas atskalūnas. Kai sovietiniams valdžios atstovams nepatinka Mariaus spektaklis ir jie nori jį uždrausti, teatro kūrėjas stengiasi rasti kompromisą ir išgelbėti meną. Atrodytų, kad būtent menas, o tiksliau teatras, ir buvo svarbiausias dalykas Mariui. Supratęs, kad deramos meninės išraiškos nepavyks išgelbėti, Marius išdeda į šuns dienas visą sistemą, vėl grįždamas į drąsaus atskalūno rolę. Tačiau ir drąsiame jo pareiškime išgirstame savigraužos gaidą: „Jie galvas sudėjo miške, o mes išdavėm Lietuvą!“ Šį Mariaus kalbos fragmentą išgirstame ir filmo anonse. Ir nors jis iškeikia visą sistemą, tačiau kartu ir pripažįsta, kad pats neatsidavė kovai su ja. Jis norėjo jai priešintis meno kalba, per alegorijas, tačiau ir tai jam nepavyko. Tikriausiai Mariaus pasirinkimo istorija yra sunkiausiai išgvildenama visame filme. Prisitaikė ir ne? Buvo atskaitingas savo sąžinei? Tai klausimai, į kuriuos kiekvienas žiūrovas po filmo galės atsakyti sau asmeniškai. Tačiau reikia pagirti filmo kūrėjus, kurie suteikė šiam veikėjui nors ir nedidelį dvilypumą. Nes filmo pradžioje atrodė, kad Marius bus pats nuobodžiausias ir labiausiai nuspėjamas personažas.

Tačiau ne idealistai, svajokliai patriotai Emilija ir Marius man buvo įdomiausi šiame filme. Sovietų pareigūnas Leonas buvo tikroji juostos žvaigžė, gavusi per mažai laiko ekrane. Tai yra sudėtingo likimo žmogus, kuris, mano asmenine nuomone, yra vienas įdomiausių pastarųjų metų Lietuvos filmų veikėjų. Kaip ir Emilijos bei Mariaus atvejais, taip ir Leono veiksmai, personažo charakteristika nėjo viena lygia linija. Pirmiausiai mes matome jį kaip gąsdinantį, nuožmų totalitarinės sistemos tarną, visais įmanomais būdais bauginantį jo radare atsiradusius žmones. Jis atrodo užtikrintas ir negailestingas. Tačiau rutuliojantis siužetui Leonas pradeda po truputį pakrikti, jo metodai peržengia net ir nedideles sovietinių struktūrų moralės ribas. Pradžioje atrodęs kaip aiškus juostos antagonistas, vėliau Leonas pradeda elgtis kiek kitaip, iš pradžių žiūrovui nesuvokiant, kodėl jis taip elgiasi. Toks veikėjo virsmas puikiai išaiškinamas juostos pabaigoje. Leono pasirinkimas buvo tarnauti blogio imperijai, tačiau būtent šis veikėjas ir atskleidė vieną didžiausių to laikmečio tragizmų – prisitaikydamas žmogus turėdavo visiškai atsiriboti nuo gailesčio ir užuojautos kitam. Tačiau nešvarūs darbai, kuriuos okupanto užsakymu vykdė, vis krovėsi ir krovėsi ant sovietinio tarno širdies, kol galiausiai pralaužė dirbtinį nejautrumą ir suluošino žmogų.

Žinoma, kad Leoną ir Marių filme sujungia pagrindinė veikėja Emilija. Tačiau būtent Emilijos ir Mariaus ryšys man yra viena pagrindinių filmo problemų. Tai yra meilės istorija, tačiau ji atrodė sulipdyta tik tam, kad prišauktų daugiau romantikų žiūrovų į sales. Aš likau nesupratęs iš kur ta meilė kilo, kodėl… Persiritus į antrą filmo pusę tai neatrodė taip dirbtina, tačiau karšto jausmo užuomazgos tarp Emilijos ir Mariaus man atrodė nevykusios. Daug įdomesnis buvo Emilijos ir Leono santykis, kuris nuo pat pradžių užminė mįslę, kodėl pareigūnas taip stengiasi dėl eilinės nusižengėlės. Jų istorijos persipynimas yra viena stipriausių filmo dėlionės detalių.

Kaip meilės istorija tapo pakenčiama tik žiūrint antrąją filmo pusę, taip ir visas siužetas pagerėjo nuo vidurio. Jeigu būtų reikėję apžvelgti pirmąją filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ pusę, tai pažymys būtų labai liūdnai žemas, o komentarai – pilni nusivylimo. Filmo pradžioje trūko aiškumo, nuoseklumo, siužetas šiek tiek priminė balaganą. Antroji filmo pusė susižiūrėjo daug maloniau, juostos pasakojimas tapo nuoseklesnis, siužeto vingiai išsinarpliojo ir pakėlė visą filmo kokybę.

Tikriausiai tam didžiausios įtakos turėjo filmo pabaigos scenos spektaklio metu. Tikrai puikus Donato Ulvydo darbas režisuojant jusotos kulminaciją. Jame išsiveržė visos emocijos, kurios vis po truputį kilo viso seanso metu. Flmo pradžioje jautėsi didelis patosas, perspaustas ir tuščias kalbėjimas apie iškilius idealus. Ačiū Dievui, pabaigoje to nebuvo! Puikiai nufilmuotos scenos ir besiveržiantis emocijų pliūpsnis. Nebuvo lozungų, dirbtinio noro sukelti patriotiškus jausmus. Filmo kulminacija teatre buvo puiki, nešusi stiprią žinią per simbolius, alegorijas, abstrakcijas taip, kaip tai sovietmečiu darė mūsų menininkai savo kūryboje.

Dar vienas didelis pliusas filmo kūrėjams, kad jie pasirinko vaizduoti būtent šį mūsų istorijos laikotarpį. Filmas yra šiek tiek paremtas teatro režisieriaus Jono Jurašo gyvenimo tarpsniu Kauno dramos teatre. Tokios istorijos ir tokie žmonių likimai yra be galo įdomūs, mūsų šalies praeitis slepia daugybę tokių pavyzdžių, tad tikėkimės, kad ateityje Donatas Ulvydas ar koks kitas lietuvių kino kūrėjas imsis tų pavyzdžių. Nes apie tai reikia kalbėti ir tai reikia rodyti žmonėms.

Bene didžiausiu filmo minusu įvardinčiau muzikinį takelį. Ir tikriausiai pirmas atvejis mano filmų žiūrėjimo istorijoje, kai nepatinka ne kokybė, o kiekybė. Įvairių melodijų, kompozicijų, muzikinių intarpų tiesiog buvo per daug. Smarkiai per daug! Jei kartais Lietuvos kino projektuose dominuoja tyla, tai čia tos tylos pritrūko ir jos kartais tikrai norėjosi. Nors ir toje gausybėje įvairių melodijų buvo pozityvo – filme puikiai tiko Vytauto Kernagio dainos ir jų motyvai. Būtent šios legendinės melodijos neleis filmo muzikiniam takeliui įsirašyti į atmintį kaip košmarui.

Kaip ir veikėjų fronte, taip ir tarp aktorių mano filmo ryškiausia žvaigždė yra Leono vaidmens atlikėjas Tauras Čižas. Jo pasirodymas buvo labai stiprus, o kalbant apie lietuvių aktorių vaidybą kine, tokiais epitetais mėtomasi retai. Pagrindinė aktorė Ieva Andrejevaitė taip pat atrodė gerai, tačiau nusileido vyresniam kolegai. Iš kitų atlikėjų norėčiau paminėti aikštingą aktorę suvaidinusią Severiją Janušauskaitę, kurios vaidyba visada būna aukščiausios prabos ir ji yra viena mėgstamiausių mano lietuvių aktorių, apie kurią, tikiuosi, greitu metu sužinos visas pasaulis (ar bent daugiau šalių nei Lietuva ir Rusija). Kitų aktorių pasirodymai taip pat buvo neblogi, tačiau kalbant apie kai kuriuos iš jų, galima ir šiek tiek pašmaikštauti. Jei pagrindinė lietuvių aktorių kine problema yra teatrališka vaidyba, tai šiame filme ji kaip tik kai kuriems tapo privalumu, nes jiems teko vaidinti teatro aktorius.

„Emiliją iš Laisvės alėjos“ gelbsti antra filmo pusė ir ji paverčia šį projektą vienu kokybiškiausių ir įdomiausių pastarojo meto lietuvių filmų. Šis projektas nešą stiprią patriotinę žinią, tačiau tai nėra tuščias ir meninės vertės neturintis meilės Tėvynei skleidimas. Filmo kūrėjams pavyko suderinti pilietinę ir menininkų misijas. Dėl šios priežasties juosta galės tarnauti ir kaip mokomoji priemonė, ir kaip įdomus kino darbas

8.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. super / 2017 vasario 17

    Koks aktoriaus vardas kur su emilija buciuojas?

  2. Laima / 2017 vasario 24

    Taigi, filme skamba V.Kernagio ir M.Martinaičio daina Baladė apie Severiutę. O aš manau, kad daina buvo sukurta vėliau, nei vyksta filmo įvykiai. Kaip yra iš tikrųjų ?

  3. lukas / 2017 vasario 26

    Geras filmas ačiū režisieriau

  4. Rasa / 2017 vasario 26

    Na, nesutikčiau su tokia griežta recenzija. Juk nuo pirmų kadrų buvo užduota mintis, kad reikia „kažko“ laukti (scena – žiūrovai ploja, grįžta aktporė su gėlių puokšte, įteikia ją pakeliui sutiktai kitai rūkančiajai, tada dar kitos atsiprašymas (už išdavystę) ir kolegos aktoriaus išsireiškimas – „tai tu tai padarei“ ar pan.
    O scenarijus vystėsi palaipsniui įtraukdamas žiūrovą su laukimu: na, kada gi tas „kažkas“…
    Iki širdies gelmių sujaudinęs filmas (geraja prasme) ir labai ačiū kūrybos autoriui, režisieriui ir aktoriams.

  5. Pats filmas / 2017 vasario 28

    Tai tikrai buvo pats geriausias mano matytas lietuviškas filmas. Išėjau kaip iš teatro. Ačiū visai komandai!

  6. Romas / 2017 kovo 1

    Puikus filmas ,paliko ne mazesni ispudi negu Titanikas 199m .Jisai galetu tarptautiniose konkursose aukstus apdovanojimus gauti.Gerai butu po kurio laiko surinkti duotacija ir parodyti per tv.O tu recenziju rasytojai idomu ar patys ka sukure.As gal runkelis ,bet man patiko.

  7. Ir man / 2017 kovo 5

    O man kirto per paširdžius, gal kad pačiam dar nesudilęs patriotizmas. Vietomis, gal šiek tiek perspausta, kaip būdinga Lietuvos kinui, bet Lietuvai reikia tokio kino tegu tai bus gera pradžia

  8. Marytė / 2017 kovo 12

    Nuostabus lietuviškas filmas…

  9. Hm / 2017 kovo 14

    Laukiu nesulaukiu kada pamatysiu šį filmą. Turiu nemažai vilties, kad jis bus geras

  10. edita / 2017 kovo 20

    ačiū visiems kūrėjams
    buvom filme keturiese-išėjus iš salės diskusijų buvo visam vakarui
    Prisiminėm ir tų laikų Laisves alėjos dvasią ir eiles prie bilietų į Kauno dramos teatro spektaklius
    Prisimenu ir tai, kai po premjerinio spektaklio Barbora Radvilaitė tėvai su draugais grįžo namo ir tiesiog citavo su ašarom akyse „O Lietuva! Manoji meile! Bausk
    Mane, jeigu tarp deimantų yra
    Bent lašas kraujo. Išganyk mane,
    Jei deimantuose šviečia meilė tau.
    Per amžius būk laisva, o Lietuva.
    Ir būk visiems teisinga ir gera.
    Kai valanda išmuš, priglausk mane.
    Tau – karūna!.. „

  11. kaktusas / 2017 kovo 21

    Nežinau, gal metėm ne tą patį filmą.
    Kinas yra subjektyvus, tai čia neiššokit iš koto.
    Pati pradžia atrodė daug žadanti, užmetė stiprų startą, bet nuo pat jos filmas lėkė žemyn kaip ekspresas. Filmo siužetas taip pat buvo kažkas originalesnio nei įprasta Lietuvos kinui, užtat režisierius jei tai ir suvokė, tikrai atliko prastą darbą. Aktoriai skambėjo ne kaip žmonės, o kaip šaržiškos figūros. Niekas juose nesijautė tikrą, nei motivacija, nei vaidybą. Režisierius paėmė scenos aktorius įkiško jiems į dantis scenarijų, liepė skaityt ir opa turim kadrą. Lokacijos buvo svaiginančiai nesuvokiamos. Toks jausmas kad jie atrado patį prasčiausia rūsį ir meldėsi, jog žiūrovas užkibs už atmosferos. Bet galų gale tai ir buvo tik kažkos rūsys. Eksterjero scenose buvo viskas daroma, kad tik nepasimatytų koks „maxima“ ar „coffe in“ ženklas. Kamera pritraukta prie pat aktoriaus arba veiksmas nugrūstas į bromus. Montažas kopijuotas nuo greitų ir plaukiančių holivudo filmų, bet aiškiai matosi, jog jie nelabai suprato kaip teka scena. Trumpi kadrai ir greitas karpimas scenose kuriose niekas nevyksta pastato filmą į megėjiško titulą. Garso takelis… Man pasirodė, kad muzika režisierius uždėjo tada kai pamatė, jog vaizdai visiškai neneša emecojų ir impakto kurio tikėjosi. Vietomis ji tokia garsi, jog bandai suvokti kas iš viso čia turi vykti ir po to seka mirtina tyla per kurią vėl bandom suprasti, kodėl čia dabar mes nutilom. Muzika kaip iš siaubo filmų, nori tave gasdinti, savo garsumu verčia mumis norėti užsikišti ausis. Bet mes tik norim, kad tie veikėjai su savo vaidyba parodytu kas dedasi jų galvoje. O ne muziką bandytų įtempti veiksmą, kai pat’s režisierius to nesugebėjo montažu. Filmas išties prastas ir nesuprantu kodėl tiek vis dėl jo eina iš proto. Gal dėl pakenčiamo siužeto… Negaliu pasakyti. Filmo pastatymas dar kartą įrodė, jog lietuvai dar daug liko iki aukšto lygio. Prašau, Kultūros ministerija – duokit tiems vargšams daugiau pinigų arba parodykit jiems kur mokyklos durys.

  12. Diegas / 2017 kovo 28

    Dalbajoviskas filmas bereikalo iseikvotas laikas , pinigai

  13. klausimas? / 2017 balandžio 18

    tokio nykaus scenarijaus, turbūt net agitbrigados, anų laikų nesukurtu. Jame tiek perteklinio niekalo, atrodo jį lipdė visiškas amatininkas

  14. Pažiūrėkit / 2017 lapkričio 29

    R. Banionio „vaikai iš amerikos viešbučio“, o šito kino meninė vertė nulis.