Paslaptingi žvilgsniai

Argentina pastato filmą, jis patraukia Oskarų dėmesį, ir tada bandymai jį pastatyti JAV užsitęsia penkerius metus. Galiausiai, nufilmuoti ir pastatyti netrunka nė metų. Tokia tad „Paslaptingų žvilgsnių“ istorija.

Filmas vienu metu vysto dvi siužeto linijas. Pirmojoje matome kaip Ray (Chiwetel Ejiofor) po trylikos metų paieškų randa kolegės Jess (Julia Roberts) dukros žudiką ir bando įkalbinti ją ir aukštas pareigas teisėsaugoje užimančią Clare (Nicole Kidman) vėl atverti bylą. Antroji nukelia į įvykius prieš tryliką metų, kai Jess, Ray ir naujai atkelta Clare dirbo Los Andželo antiteroristiniame būryje. Tačiau Jess dukra buvo rasta nužudyta, ir Ray leidosi į nevisiškai legalias paieškas.

Laiko juosta, vedanti į 2003 metus yra daug lengvesnė ir ne tokia niūri. Iš dalies dėl to, kad filme rodoma panika dėl teroro aktų Los Andžele ir įvairiausi pareigūnai, perstriokę dėl islamistinių grupuočių grėsmės. Taip net negalima susikaupti normaliai filmo žiūrėti, kai visi rimtais veidais kalba apie kovą su teroru kontinentinėje JAV. Be to, čia filmas dar leidžia sau ir truputėlį pajuokauti, kol reikalai nepasidarė tikrai per daug rimti.

Turbūt geriausias filmo bruožas yra tai, kad jis nėra visumoje lengvai nuspėjamas. Taip, yra keletas motyvų, kurie yra šiokios tokios klišės – kas ir kodėl dangsto žudiką, pavyzdžiui – ar viena kita scena baigiasi nuspėjamai. Tačiau filmas įgauna klasikinę literatūrą (Edgarą Alaną Po) primenančių tamsių štrichų ir posūkių, ir dėl to bendras įspūdis yra daug geresnis.

Julia Roberts (ir gal grimo komanda) tikrai pasistengė, kad perteiktų sielvarto beveik tiesiogine prasme ėdamos moters portretą. Keletas scenų, kuriose numylėta Jess dukra dar gyva, parodo labai didelį kontrastą tarp to, kokia ji buvo tada ir dabar. Tačiau ir įprastose scenose Roberts atrodo kaip iš kapo pakilus pamėklė. Dar labiau grimas nusipelnė dėl Nicole Kidman kuri, mano požiūriu, šiame filme yra seksualesnė nei bet kuriame kitame, ir tai yra iš dalies tas efektas, kurį režisierius norėjo pasiekti. Nelaimei, jos veikėja nėra labai išskirtinė ir filme nesublizga. Tiesa, dažniausiai filme matėmė Chiwtel Ejiofor, kurio vaidyba yra daugiau mažiau patenkinama, nors jai kiek trūksta ryškių, įsimintinų ekstremumų.

„Paslaptini žvilgsniai“ yra visai neblogas filmas su apgaulingu pristatomuoju filmuku. Kad ir kartais lėtas, tačiau to beveik nepajusi, jis galiausiai veda į klampią žmogiškų jausmų, nebaigtų darbų, praleistų galimybių ir teisingumo suvokimo tamsą. Amžinąja klasika jis netaps, bet ir nebus nuviliantis.