Fantastiniai filmai visuomet yra malonus įnašas į kino teatrus. Ne ką mažiau malonu matyti į juos sugrįžtantį aktorių Viną Dieselį. Nors aktorius ir nelabai praktikavo vaidmenų fantastinėse juostose, jų buvo. Aišku, gerai pagalvojus, galima būtų sakyti, kad ir „Greiti ir įsiutę“ yra fantastinis filmas, tačiau būkime realistai, ten ateiviai ar raganos neskraido. Tad grįžkime į temą. Be „Rydiko kronikų“ sunku ir atminti, kokiame dar fantastiniame filme pasirodė šis aktorius, tad visai smagu jį pamatyti naujoje juostoje, atkeliavusioje į kino teatrus – „Paskutinis raganų medžiotojas“.
Turinys
Modernus pasaulis savyje slepia daug paslapčių, bet viena didžiausių – mūsų tarpe vis dar gyvena raganos. Tai žiaurios nežemiškos būtybės, norinčios ant viso pasaulio paleisti Juodąją Mirtį. Anksčiau su jomis kariavo armijos raganų medžiotojų, tačiau laikui bėgant jie išmirė, o pasaulyje teliko vienas Kaulderis, kuris išgyveno tik Raganų karalienės prakeiksmo dėka. Įvaldęs nemirtingumo dovaną ir prakeiksmą, galima sakyti, šviesos riteris, keliauja per amžius ir bando apsaugoti žmoniją nuo sunaikinimo.
Filmo kūrimu apsiėmė Breckas Eisneris, kuris nėra labai smarkiai žinomas kino kūrėjas. Vienas garsiausių jo darbų (ir turbūt vienintelis žinomas) yra „Sahara“ su Matthew McConaughey‘iu. Visi kiti darbai yra mažai žinomi. Na ir štai kūrėjui buvo suteikta galimybė sukurti kažką įspūdingo. Tiesą pasakius, pagal šio kūrėjo standartus, filmas tikrai neblogas. Bendrąja prasme, nieko gero tikrai nepamatysime, tačiau pramogą tikrai gausime.
Siužetinė filmo linija šiek tiek painoka, bet tuo pačiu ir labai paprasta. Iš esmės bandoma perteikti raganų medžiotojo gyvenimą ir jo tragediją, kaip blogoji Raganų karalienė prakeikė Kaulderį, kad jis niekada nesusitiktų su savo artimaisiais pomirtiniame pasaulyje. Taigi šiek tiek blaškomasi tarp praeities ir dabarties. Bandymas įjungti dar vieną, padedančią raganą, priminė „Ozo šalies burtininką“, kuriame buvo bandoma įrodyti, jog ne visos raganos yra blogos.
Paties turinio prasme filmas yra absoliutus nulis. Jį galima žiūrėti smagiai, vakare, stumiant laiką, bet iš seanso kažką išsinešti praktiškai neįmanoma. Pagrinde todėl, kad pati istoriją jau ne vieną kartą matyta, girdėta ir dar kažkaip perteikta. Nieko naujo tikrai nepamatysime. Tai yra lyg filmas „Aš – Frankenšteinas“ su Aaronu Eckhartu, tik šįkart monstrą pakeitė raganų medžiotojas.
Filme dominavo visai gražūs gamtos ir miesto vaizdai, todėl atmosfera sukuriama visai nebloga ir tinkama tokio tipo fantastiniam filmui. Prie gero aplinkos jausmo prisideda ir net visai neblogi specialieji efektai, per daug nebadantys akių. Efektų tikrai netrūksta, ypatingai susidūrimuose su raganomis, nes tada ir prasideda visas filmo džiaugsmas. Daug judesio, liepsnų ir garso. Būtent susidūrimai ir kovos padeda išgyventi visą tą filmo rodymo laiką, nes kitu atveju salėje užmigti būtų labai lengva.
Techninė pusė
Garso takelis filme yra geresnis nei vidutiniškas. Jis yra absoliučiai standartinis ir pritaikytas mažesnio biudžeto fantastiniams filmams, bet muzikinės kompozicijos pritaikytos daugumai veiksmo scenų. Taip sustiprinamas kovų efektas, tačiau visu kitu metu muzika nesuteikia juostai stiprybės ar didingumo. Labai blankiai į paprastas scenas įklijuota muzika labiau migdo, net budina.
Specialieji efektai, kaip jau minėta, yra visai neblogi. Ypatingai gerai atrodo scenos, kuriose dominuoja liepsnos. Tuo tarpu CGI raganos atrodo šiek tiek juokingai, nors geriau nei „Jonuke ir Grytutėj: raganų medžiotojuose“. Gerokai geriau. Visi kiti monstrai atrodo šiek tiek juokingai, bet prisitaikyti prie jų galima.
Garso montažas filme nešlubuoja, o vaizdo montaže galima įžvelgti klaidų. Tiek scenų perėjime iš vienos į kitą, tiek istorijos dėstymo prasme, kai staigus šuolis išblaško koncentraciją. Keletoje scenų tam tikros detalės pakeitė vietą. Žiūrint atsipalaidavus abejoju, ar tai būtų galima pastebėti, tačiau kreipiant dėmesį į detales kardo pozicijos ant nugaros ar aprangos detalės bus tikrai įžvelgiamos.
Aktoriai
Kaip jau minėjau pradžioje, Vinas Dieselis nėra labai dažnas svečias fantastiniuose filmuose, todėl pamatyti jį šiame amplua buvo visai smagu. Tradiciškai, jis vėl nelabai vaidino, o savo minusinių decibelų balsu bandė išgauti žemų dažnių bosų vibraciją, o ne kalbėjimą. Bet kita vertus, išvysti jį su plaukais buvo tikrai staigmena (veidas irgi skaitosi). Iš aktorinės pusės V. Dieselis nėra stiprus, bet į filmą jis sugebėjo įnešti savo charizmatiškumą, šiek tiek humoro, o kartu ir žiaurumą.
„Sostų karuose“ išgarsėjus Rose „Tu nieko nežinai, Džonai Snou“ Leslie nebuvo baisiai įsimintina. Tiksliau kalbant, ji suvaidino paprastai, neišskirtinai ir nesugebėjo perteikti savo veikėjos taip, kad būtų įdomu ją stebėti ar gaila dėl kokių nors įvykių. Taip blankiai nieko per daug apie ją nepasakant ir apibūdinama jos veikėja.
Elijah Woodas, geriausiai žinomas kaip Frodas iš „Žiedų valdovo“, per savo gyvenimą greičiausiai nesugebės atsikratyti plačiai išpūstų akių. Jo veikėjas atrodė labai netikras, nes aktoriui vaidinti kunigą… Netinka. Esu matęs ne vieną tikrai gerą filmą su juo, net kaip pagrindiniu aktoriumi, bet čia jis netiko ir buvo neįdomus.
Antraplanius vaidmenis filme atliko Michaelas Caine‘as (jau nieko tuo nestebinantis), Julie Engelbrecht, Rena Owen ir blogąjį magą suvaidinęs Olafuras Darri Olafssonas. Būtent pastarajam labai tiko magiško skandinavų personažo įvaizdis ir vaidmuo.
Verdiktas
„Paskutinis raganų medžiotojas“ – tai ganėtinai blankus, standartinis fantastinis filmas, kuris skirtas tiesiog lengvai vakaro pramogai kino teatre arba (galiausiai) prie televizoriaus ekrano. Tai nebus filmas, po kurio išėję iš salės sušuksite „EINA SAU, KOKS GERAS!“. Filmas gali sužavėti savo efektais ir kuriama atmosfera, bet turinys nublankina net geriausius norus sukurti puikų darbą.
