Paskutinė dvikova

Nepaisant garbaus 83-ijų metų amžiaus, Holivudo juodadarbis Ridley Scottas nepaliauja stebinti savo energija ir pasirinktais projektais. Negana to, kad režisierius apsiėmė brangų istorinį epą, kurį jam teko užbaigti per pandemiją, bet tuo pat metu jis dirbo ir prie biografinio Gucci filmo, kuris pasieks kino teatrus tik už mėnesio. Ir nors dabartinėje R. Scotto filmografijoje ne viskas pasiseka ir tarp įvairaus žanro kūrinių galima rasti nepavykusių projektų, „Paskutinė dvikova“ (angl. „The Last Duel“) nėra vienas iš jų. Tai yra įtraukianti istorija, pateikta su jau užtvirtinta režisieriaus kokybe istorinio epo žanrui bei jam nebūdingomis, bet stipriai kertančiomis socialinėmis aktualijomis.

Siužetas

Šis filmas atpasakoja XIV-ojo amžiaus Prancūzijoje įvykusią paskutinę legaliai įteisintą dvikovą iki mirties. Kelis metus trunkanti istorija pasakoja Žano de Karužo (Matt Damon) bei Žako le Gri (Adam Driver) draugystę tiek mūšio lauke ir už jo, kuri su laiku pradeda byrėti ir pavirsta neapykanta vienas kitam. Pyktis įsiplieskia, kuomet Karužo žmona Margarita (Jodie Comer) apkaltina Žaką le Gri įsibrovimu į rūmus ir jos išprievartavimu. Žinodamas, kad nusikaltėlis turi aukštesnį statusą teisme, Žanas Karužas iškviečia Žaką le Gri į kovą iki mirties, kurioje Dievas nuspręs, kas sako tiesą.

Filmas

Viena iš priežasčių kodėl ši istorija išliko per amžius yra tai, kad tikroji tiesa taip ir liko nežinoma. Kas teisus, o kas melavo, tai buvo palikta spėlionėms ir vaizduotei. Tačiau R. Scott‘o atpasakojime jokių spėlionių nėra. Šis filmas nuodugniai parodo, ar ir kaip tas nusikaltimas įvyko bei kas prie jo privedė. Istorija yra pasakojama trijų pagrindinių veikėjų perspektyvomis, savo įvykių versiją pirmasis duoda Žanas de Karužas, po to Žakas Le Gri ir galiausiai tikrąją tiesą atskleidžia Margarita.

Šitoks siužeto pateikimas reiškia, kad tą pačią istoriją ir esminius įvykius teks stebėti iš trijų pusių ir filmas galėjo atsikratyti kelių scenų ar didelių laiko šuolių vardan sklandesnio pasakojimo. Tačiau tai yra menkas priekaištas, nes kas įvyko nėra taip svarbu ar įdomu nei kaip tie įvykiai yra matomi. Skirtingų veikėjų akimis pasakojama istorija turi tą patį pagrindą, tačiau įvairios detalės įgauna kitą prasmę kai jos yra subtiliai pakeičiamos nuo smulkių reakcijų iki blogesnių charakterio bruožų išryškinimo. Geriausias to pavyzdys yra Žanas de Karužas, su kuriuo pradedamas filmas. Savo istorijoje, jis yra kilnus ir pasiaukojantis riteris, kuris sąžiningai išsikovojo savo nuosavybę, tačiau vėliau filmas parodys, kad kiti jį mato kaip pasikėlusį savanaudį.

Stiprūs aktoriai ir jų smulkūs, bet pastebimi charakterio pasikeitimai sėkmingai užtvirtina šį pasakojimo būdą. Matt Damonas ir Adam Driveris gauna labiau daugiasluoksnius ir įdomesnius veikėjus, kuriuos jie puikiai parodo iš skirtingų pusių. Tuo tarpu, nors Jodie Comer veikėjai Margaritai nėra skirtas toks išsamus išplėtojimas, jos istorijoje atsirandanti pagrindinė kova leidžia aktorei pateikti stipriausią filmo vaidybą. O didžiąja staigmena tampa Benas Affleckas, kuris atlieka jam nestandartišką, komišką rolę ir savo neilgu pasirodymu palengvina filme tvyrančią įtampą.

Galų gale, šio pasakojimo būdo paskirtis yra iš pradžių pastatyti vyrų perspektyvas, kuriose jie save mato kaip teisingus, garbingus, už savo šalį bei karalių kovojančius didvyrius, tik tam, kad paskutinioji Margaritos tiesa sugriautų visus šiuos įsitikinimus ir parodytų tikrąjį, niekingą šių herojų veidą. Kuomet visi įvykiai yra atskleidžiami ir visų istorijos yra papasakotos, prasideda tikrasis filmo konfliktas – vienos moters kova prieš sistemą, kuri stovi nusikaltusiųjų pusėje. „Paskutinė dvikova“ yra R. Scott‘o bei jo rašytojų komandos (kurioje yra tie patys M. Damonas ir B. Affleckas, pirmą kartą bendradarbiaujantys po paskutinio jų projekto „Gerasis Vilas Hantingas“ (angl. „Good Will Hunting“)) įnašas į vis augantį #MeToo judėjimo įkvėptų filmų sąrašą ir režisierius visą šią tematiką pateikia tiesiai šviesiai, be jokio subtilumo. Konfliktą inicijuojantis įvykis bus žiūrovams parodytas ne vieną kartą, filmas ryškiai pabrėš moterų kaip nuosavybės vietą ir kad pagrindinis nusikaltimas čia nėra žiaurus užpuolimas, o pasikėsinimas į vyro turtą. Visa tai yra kartais užkeliama net iki lengvai absurdiško ar humoristinio lygio, tačiau režisierius pririša šią viduramžišką istoriją prie šių dienų, kur panašūs įsitikinimai bei situacijos galioja iki šiol.

Taigi, R. Scottas paverčia vieną žinomiausių Viduramžių istorijų, kurioje nežinomybė tapo pagrindine išliekamąja verte, į griežtą kritiką šiandieniniam laikotarpiui, kuriame tiesos svarba priklauso nuo to, kas ją pateikia. Tai bus nuokrypis tiems, kas iš režisieriaus tikėjosi kažko panašaus į „Gladiatorių“ (angl. „Gladiator“) ar „Dangaus karalystę“ (angl. „Kingdom of Heaven“). Nors filmas ir prižadėjo didelius mūšius bei kovas, jų čia nedaug, tačiau istorinių epų mėgėjams tai vis tiek turėtų būti patenkinamas reginys. Kostiumai, vietovės bei šalta kinematografija iškart įtraukia į niūrius Viduramžius, lėtas pasakojimas ir tiesioginis įvykių bei tematikos parodymas sukuria emocinį svorį ir įtampą, kuri kulminuoja su tituline dvikova, suteikiančią itin prikaustančią istorijos atomazgą ir kažkiek paskubėtą epilogą.

Išvada

Naujasis R. Scotto darbas „Paskutinė dvikova“ veikia ir kaip dar vienas kokybiškas režisieriaus istorinis epas, ir kaip dabartinėmis socialinėmis aktualijomis paremta kritika. Tai yra nelengvas reginys, kuriame režisierius negaili žiūrovų ir parodo tamsiausius istorijos bei ją supančios tematikos kampus, tačiau jį iškelia įdomus pateikimas, stiprūs aktoriai bei prikaustanti pabaiga.