Paralelinės mamos

Paralel Mothers

Laikrodžio tikslumu kasmet po naują filmą pristato ne tik amerikietis Woody Allenas – ir šioje Atlanto pusėje yra bent du sineastai, savo produktyvumu tik džiuginantys gerbėjus. Tai – prancūzas François Ozonas ir ispanų kino metras Pedro Almodóvaras, kurie savo naujus kūrinius paprastai pristato viename iš didžiosios trejybės – Berlyno, Kanų arba Venecijos – festivalių. F. Ozono naujausias kūrinys „Viskas praėjo gerai“ (pranc. „Tout s‘est bien passé“) dalvavo šiemetinėje Kanų konkursinėje programoje, o štai prieš kelias savaites 72-ąjį gimtadienį šventęs P. Almodóvaras „Paralelinių mamų“ (isp. „Madres paralelas“) debiutui pasirinko „savo mėgstamiausią“ Venecijos kino festivalį. Ir net jei „Paralelinės mamos“ nepakartos savo pirmtako – „Skausmas ir šlovė“ (isp. „Dolor y gloria“), susišlavusio nemažą kiekį įvairių apdovanojimų ir nominacijų, nors – kodėl gi ne? – bent vieną prizą šis filmas savo sąskaitoje jau turi – tai Venecijos festivalio Volpi taurė geriausiai aktorei – Penélopei Cruz.

Trumpai apie filmo siužetą

Kaip ten sakoma – vaikai patys randa savo tėvus ir geriausią laiką ateiti į šį pasaulį. Taip nutiko dviem visiškai skirtingoms moterims – prie penkiasdešimtmečio artėjančiai sėkmingai fotografei Dženisei (akt. Penélope Cruz) ir nepilnametei moksleivei Anai (akt. Milena Smit). Abi jos pastojo neplanuotai, abi bus vienišos mamos, tik Dženisė šiuo netikėtu gyvenimo posūkiu džiaugiasi, o štai Ana perspektyva taip anksti tapti mama per daug nesižavi. Taigi, likimas suveda jas į bendrą palatą, kurioje kartu leisdamos iki gimdymo likusį laiką šios dvi moterys susidraugauja. Po gimdymo jųdviejų keliai išsiskiria, tačiau joms vėl lemta susitikti – Anos gyvenime randasi didelių pokyčių, o Dženisei ramybės neranda dėl apnikusių abejonių ir artėjančios tiesos akimirkos.

Būti mama

Kaip ir šios recenzijos pradžioje trumpai paminėtas W. Allenas, taip ir P. Almodóvaras mėgsta grįžti prie sau įprastų temų. Tik jei W. Alleno romantinės komedijos su vis tuo pačiu amžinuoju Niujorko neurotiku tampa sunkiai viena nuo kitos atskiriamos, tai P. Almodóvaras prie savo kūryboje itin mėgstamos motinystės temos kaskart grįžta vis giliau ir kaskart vis atranda dar neaptartų aspektų.

Šįkart pakankamai paprastos fabulos filmas į motinystę žvelgia bent iš keleto skirtingų kampų. Motinystės, mamos santykio su dukra, čia parodomi bent keli variantai – ir toli gražu ne visi jie yra rausvi, pūkuoti, papuošti drugeliais ir vienaragiais. Būti mama nėra lengva ir – kai kurioms moterims – nėra nei savaime suprantama, nei natūralu. Tą stipriai perteikia ir nemažą diskusijų bangą sukėlęs šio filmo plakatas, kuriame akies formos lauke vaizduojamas krūties spenelis, iš kurio laša pienas, virstantis į ašaras. O filme tiesiogiai tai išsakoma Terezos (akt. Aitana Sánchez-Gijón) – Anos motinos – lūpmis.

P. Almodóvaras, panašiai kaip ir Auksinę palmės šakelę Kanuose pelnęs Hirokazu Kore-eda, kelia klausimą apie motinystę/ tėvystę ir biologinius saitus. Tuo pačiu, gražiai susiedama filmo pradžią ir pabaigą eina pagrindinei temai artima kraujo linija, nuvingiuodama ir prisiliesdama prie istorinės atminties ir atkurto istorinio teisingumo.

Motinystės Don Kichotė

Pristatydamas „Paralelines mamas“ Venecijoje, P. Almodóvaras prisipažino, kad jei tik personažas yra panašaus amžiaus, P. Cruz yra pirmoji, kuriai tas vaidmuo pasiūlomas. P. Almodóvaro kūrybinė meilė Penélopei Cruz – seniai niekam ne paslaptis. „Paralelinės mamos“ – septintas šios aktorės ir režisieriaus bendras filmas. Tad tikrai nieko keisto, kad ir šio filmo pagrindinis vaidmuo atiteko būtent P. Cruz.

Šį projektą P. Almodóvaras brandino ilgai – apie dešimt metų. Nieko keisto, tačiau, ko gero, ne daug kas žino tą faktą, kad tuomet, dar tik randantis būsimoms šio filmo užuominoms, režisierius apibūdino, kad tai bus pasakojimas apie „motinystės Don Kichotę“. Savo ruožtu, P. Cruz tai irgi nebuvo pirmasis filmas motinystės tema – neskaitant gausių pasirodymų ankstesniuose paties P. Almodóvaro filmuose, viena ryškesnių juostų, dedikuota mamoms ir motinystei, buvo kito ispanų režisieriaus kūrinys „Ma ma“ (2015 m.).

Taigi, nors iš filmo pristatymo galima susidaryti įspūdį, kad tai bus pasakojimas apie dvi moteris, vis tik jų likimai „Paralelinėse mamose“ nėra pristatomi lygiavertiškai. Pagrindinė veikėja, šiaip ar taip, yra P. Cruz vaidinama Dženisė (vardą gavusi pagal amerikiečių dainininkę Janis Joplin), o aplink ją, tarsi aplink centrinę ašį lipdomi kiti personažai, kurių istorijos – Pedro paliepus ir panorėjus – plėtojamos daugiau ar mažiau, bet niekada savo svoriu taip ir neprilygstančios pagrindinei Dženisės linijai.

Nepriklausomos P. Almodóvaro moterys

Kaip jau minėta, šiame filme motinystę parodoma iš įvairių kampų. Viena vertus, galima labai stipriai jausti tą pagarbą mamoms, motinystei, mamos ir vaiko ryšiui. Kita vertus, P. Almodóvaras nevengia kalbėti ir apie tas kitas, ne tokias idealizuotas ir dažnai nutylimas motinystės puses, apie kurias, gyvenant sacharininių supermamyčių amžiuje, net užsiminti, šiukštu negalima.

Dženisė, kuriai skiriama daugiausiai dėmesio ir laiko, rodoma kaip veikli moteris, neapsiribojanti tik lopšelio lingavimu ir kūdikėlio čiūčiavimu. Taip, ji beprotiškai myli savo naujagimę dukrytę, tačiau ji tikrai nėra iš tų moterų, kuri save įvardytų ir apribotų vieninteliu žodžiu „mama“. Dženisė parodo, kad tapimas motina nesunaikina moters kaip asmenybės ir kad motinystę sėkmingai galima derinti su karjera.

Ana atsiduria bipolinėje pozicijoje. Tokia jauna, vos 17 – 18 metų pagimdžiusi, ji pati tebėra vaikas, nors tuo pačiu – ir savo dukrytės mama. Todėl jos linija plėtojama keliomis kryptimis – Anos santykio (ar jo nebuvimo) su jos mama Tereza, Anos santykio su dukryte Anita ir žengimo į suaugusiųjų pasaulį. Ateina laikas, kai Ana turi nuspręsti prisiimti visą atsakomybę už savo veiksmus ir pradėti naują savarankišką gyvenimą.

Savo ruožtu Anos mama Tereza filmo esamuoju momentu tarsi bando atsiimti už tuos metus, kai dukrai neskyrė pakankamai dėmesio. Ilgame monologe išliejusi širdį Dženisei, Tereza prisipažįsta buvusi netikusi motina, kadangi siekė savo svajonės – aktorės karjeros ir niekaip nebūtų galėjusi išduoti savęs. Nors ir probėgšmiais, Tereza kalba apie tai, kaip kartais yra sunku persiplėšti tarp to, ko nori pats, ir tarp pareigos (ar bent jau to, ko iš tavęs tikisi visuomenė). Supermamyčių ir supertėtukų kategorijos žiūrovai greičiausiai Terezos nesupras ir pasmerks („Siaubas, kaip taip galima, dėl darbo palikti savo vaiką, aš tai taip niekada negalėčiau…“), vis tik jos personažas šiame filme primena apie tai, jog kad ir kaip godotume ir šlovintume motinystę, vis tik ne visoms moterims tai tampa didžiausia laime gyvenime. Dėl to Tereza yra šiek tiek panaši į karo fotografę Rebeką norvegų Eriko Poppe’o dramoje „Tūkstantį kartų labanakt“ (norv. „Tusen ganger god natt“, 2013 m.), sukurtoje remiantis autobiografinėmis detalėmis, kas tik parodo, jog panašioje situacijoje atsidūrusiems vyrams visuomenė yra daug atlaidesnė nei moterims.

Mėlyna yra gražiausia spalva?

Šiame filme netikėtai (ar tikėtai) atsiranda vienas siužetinis vingis, kurio galėjo ir nebūti. P. Almodóvaras neslepia esantis homoseksualus ir savo filmuose gana dažnai imasi ir šios temos. Vis tik dažniausiai būdavo rodomi dviejų vyrų santykiai – o jei ir rodomi, tai ne be reikalo, o kruopščiai kuriant personažų portretus.

Vis tik šįkart homoseksualumo tema atrodo nei labai reikalinga, nei logiška. Galbūt galima pritempti prie personažų išgyvenamo sunkaus psichologinio laikotarpio, kai artimo žmogiško kontakto labai trūksta ir gali būti puolama į glėbį pirmam pasitaikiusiam/ pasitaikiusiai. Vis tik nuo pat filmo pradžios matant pagrindinių veikėjų neabejotinus heteroseksualius santykius tas viražas į homoseksualumą (biseksualumą) atrodo labai jau abejotinas ir savitikslis, ar dar blogiau – popigis triukas, leidžiantis į filmą įtraukti dar kelias erotines scenas. Ar to reikėjo? Tai jau galima palikti spręsti pačiam Pedro. Ar be to buvo galima apsieiti? Tikrai taip.

Visos Pedro mūzos (aktorės/iai ir personažai)

P. Almodóvaro neblėstančią kūrybinę meilę P. Cruz jau aptarėme, o šos aktorės vaidinama Dženisė tampa šio filmo visatos centru nuo pradžios iki pabaigos. Stiprus P. Cruz pasirodymas, prie jau laimėtos Volpi taurės greičiausiai atnešiantis ir Goyos nominaciją (mažų mažiausiai). P. Cruz perteikia labai plačią emocijų paletę ir tai daro visiškai natūraliai ir šimtu procentų įtikinamai. Gimdymo scena privers virptelti net ir labiausiai surambėjusias širdis. Vis tik – bet čia jau šioks toks kritikos akmuo į režisieriaus daržą – filmas konstruojamas taip, kad didžioji intriga paaiškėja pakankamai anksti, todėl emociškai finalas ir pagrindinės veikėjos jame patiriami išgyvenimai nesprogsta taip stipriai kaip galėtų – link to artėjama per visą filmą, tačiau emocinis krūvis nesusitelkia į vieną tašką, o tiesiog daugiau mažiau tolygiai išsiskirsto. Žinoma, toks sprendimas leidžia įsigyventi į Dženisės situaciją iš kitos pusės – kartu su ja svarstyti, laukti, abejoti, nesiryžti.

Jei Dženisė yra šio filmo Saulė, tai Ana – didžiausia jos sistemos planeta. Visiškai skirtingų ir likimo visai atsitiktinai suvestų moterų gyvenimai persipina negrįžtamai. Ana Dženisei neprilygsta, kaip ir ją suvaidinusi dar tik pradedanti aktorė Milena Smit neprilygsta Penélopei Cruz, nors ir labai stengiasi. Kita vertus, Anos vaidmuo vis tik yra pakankamai sudėtingas, kadangi jis atskleidžiamas tiek augimo, tiek mamos ir (beveik) suaugusios dukters santykio kryptimis. Vis tik vienas svarbus emocinis momentas, susijęs su Anos personažu, filme praslysta lyg niekur nieko, nors tai yra labai svarbu – tiek filme, tiek realiame gyvenime.

Aitanos Sánchez-Gijón vaidinama Tereza pasitarauja ir kuriant disfunkcinius santykius su Ana, tiek bandant tuos santykius pateisinti. Kad ir kaip paradoksaliai nuskambės, Tereza dažniausiai yra toks personažas, kurio nėra – t. y. jos nuolatinis nebuvimas, kelionės, gastrolės, prioritetas karjerai, o ne šeimai ir yra vienas iš to nevykusio Terezos santykio su dukra pagrindų. Pati Tereza, nors ir bandanti pasivyti prarastą laiką ir bent šiek tiek kompensuoti tai, ko anksčiau nesuteikė dukrai, kuria šaltos, bet sąžinės graužiamos moters įspūdį. Dažnai atrodo, kad Tereza kalba gana teatrališkai (bet ne ta blogąja Lietuvos aktorių maniera) – lyg nebūtų palikusi scenos ir savo personažą parsinešusi į asmeninį gyvenimą. Bet gal tai ir yra Terezos esmė – jos širdis, jos esybė priklauso scenai, o ne šeimai.

O kaip gi be dar vienos P. Almodóvaro mūzos – Rossy de Palmos? Jos vaidmuo – mados žurnalo redaktorės ir Dženisės geriausios draugės yra visiškai epizodinis ir toks, be kurio šis filmas tikrai būtų išgyvenęs, tačiau, sutikite, būtų keista P. Almodóvaro filme nepamatyti šios aktorės.

„Paralelinėse mamose“ ryškiausiai šviečia moterys. Vyrai čia šmėsteli visiškai epizodiškai ir, tiesmukai tariant, atlieka tik trano funkciją. Įdomiausia tai, kad P. Almodóvaras vyrus pasistengė ištrinti iš visų savo veikėjų gyvenimo – žinoma, jie kažkuriuo momentu neišvengiamai egzistavo, tačiau ekrane jų beveik (išskyrus vieną išimtį) nematome. Pradedant Dženisės seneliu, nužudytu dar tada, kai jos mama buvo mažytė, Dženisės tėvu venesueliečiu, kurio ji nė karto nematė, baigiant Anos tėvu, kurio tik balsą neaiškiai girdime telefoninių pokalbių metu ir galimu jos dukrytės tėvu – vienu iš trijų vaikinų nuotraukoje. Vienintelis Arturas (akt. Israel Elejalde) – Dženisės dukrelės tėvas – gauna privilegiją kartas nuo karto trumpai pasirodyti ekrane, nors (kaip personažas) palieka ne itin kokį įspūdį. Tikras tranas, ką ir besakyti.

Techniniai dalykai

P. Almodóvaro filmus atpažįstame ne tik iš P. Cruz ir R. de Palmos, bet ir iš spalvų. Režisierius yra prisipažinęs, kad didžiulę įtaką jo stiliui yra padariusi „Technicolor“ technologija – ryškios, grynos spalvos, matomos ankstyvuosiuose spalvotuose filmuose. Tad P. Almodóvaras lieka ištikimas sau (ir „Technicolor“!) ir „Paralelinėse mamose“ vėl žaidžia spalvomis. Ar tai būtų geltona siena, ar ryškiai mėlynas megztinis, ar raudona stiklinė – spalvos yra ryškios, aiškios, grynos ir švarios.

Kadangi pagrindinė veikėja Dženisė yra fotografė, kartais pasinaudojama proga truputį pažaisti kameros rakursais. Nemažai itin stambių planų. Taip pat, nors paprastai kine vengiama tą daryti, bent kelis kartus aktorės žvelgia tiesiai į kamerą.

P. Almodóvaras panaudoja vieną nedidelį montažo triuką, kurį atpažinti padės skirtinga personažų apranga.

Filmo muzikinis fonas (daugiausia instrumentinės melodijos) subtiliai papildo personažų emocinę būklę. Subtilia užuomina į Dženisės vardo atsiradimo istoriją tampa George’o Gershwino „Summertime“, atliekama Janis Joplin.

Reziumė

„Paralelinės mamos“ – dar vienas neblogą įspūdį paliekantis P. Almodóvaro filmas, į motinystę žvelgiantis ir ją rodantis iš kelių skirtingų rakursų. Nors filmo siužetas nėra sudėtingas ir, be kita ko, gana lengvai nuspėjamas, o scenarijus kartais pritrūksta logikos, vis tik net ir pasakodamas ganėtinai paprastą paviršinę istoriją, leisdamasis po ja giliau P. Almodóvaras paserviruoja bent keletą diskusinių klausimų motinystės tema. P. Almodóvaras tuo pačiu metu sugeba apie motinystę kalbėti su didžiule pagarba, bet ir kelti problemines, nepatogias temas, kaip kad motinystės instinkto nebuvimas ar kraujo (biologinės linijos) svarba šeimos santykiams. Įspūdingas P. Almodóvaro mūzos P. Cruz benefisas bei kitų ispanų aktorių pasirodymas taip pat vertas dėmesio. Trumpai tariant – šįkart P. Almodóvaras gal labai smarkiai ir nenustebina, tačiau kokybės kartelę vis tiek išlaiko aukštai. Tad belieka jam palinkėti taip tęsti ir toliau.

7.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles