„Zombiai gyvena tarp mūsų“
Kino kompanija Laika Entertaiment, mėgstanti išsikirti savo originalaus pavidalo darbais, 2005 metais padovanojusi Timo Burtono režisuotą animacinį siaubo filmą „Mirusi nuotaika“ bei 2009 metais pasirodžiusį animacinį trilerį „Koralaina ir slaptas pasaulis“, už kuriuos buvo nusipelniusi prestižinės Kino Akademijos nominacijų, pristato vieną įdomiausių šių metų animacinių projektų. Režisierių Chriso Butlerio ir Samo Fello duetas maloniai kviečia nuotykių ištroškusius žiūrovus atsidurti kartu su Normanu fantazijos ir paranormalių reiškinių sūkuryje bei patirti neįtikėtinų įspūdžių kelionėje po visai neįprasto berniuko pasaulį.
Normanas Babkokas iš pirmo žvilgsnio normalus, sveikas, gyvenimą mylintis berniukas, tačiau tai tik neteisingai susidaranti nuomonė žmonėms, kurie nepažįsta jo. Iš tikrųjų vaikinas turi neįtikėtiną savybę – jis gali matyti mirusius žmonės. Mokykloje Normanas yra skriaudžiamas bei išjuokiamas dėl savo keistenybės, namie irgi tiek tėvai, tiek vyresnioji sesuo neduoda jam ramybės. Susidraugavęs su irgi ne itin populiariu vaiku Nilu, berniukas leidžia dienas kartu su juo žaisdamas, bet ramybė trunka visai trumpai, iki tos lemtingos dienos, kai vaikinas sužino, jog artimiausiu metu prisikels blogis, kuris pradės naikinti viską, kas yra aplinkui. Vienintelis žmogus, kuris gali sustabdyti artėjančią nelaimę yra Normanas, kurio niekas niekada neklausė, kuris yra pajuokos objektas.
Pasižiūrėjus šį animacinį darbą, galima be jokių kalbų teigti, jog scenaristai sąmojingai pasirinko tokią skaudžią temą kaip žmogaus nepritapimas visuomenėje, ypač tai aktualu paauglių tarpe. Iš psichologinės pusės parodomas paveikslas žmogaus, kuris yra visiškai kitoks nei jį supantys aplinkiniai asmenys. Be draugų, vienišas, užmirštas, gyvenimo dienas leidžiantis užsidaręs savyje, niekam blogo nedarantis, tačiau gaunantis pagiežos iš smurto bangos vedamų žmonių. Visgi netipiškas yra likimas tokių iš visuomenės sukurtų rėmų išsivaduojančių asmenų, netgi labai liūdnas likimas. Kūrėjai puikiai kritikuoja žmonių bendruomenę savo juostoje, tuo labiau, jog parodomas savo pasaulėžiūros piršimas kitam individui. Be pamokančio filmo konteksto nepasigendama ir subtilaus humoro, be jokių vulgarių minčių, kaip paskutiniu metu pridera animacijai, scenaristai sukuria ir sarkazmo pasaulį, kuris daugumoje scenų tiesiog švyti savo energija. Filmo kūrėjai taip pat žaidžia su siaubo elementais prisimindami klasiką, todėl gan smagiai pateikiami tokie itin originalus vaizdai kaip muzika iš kultinio 1978 metų Johno Carpenterio „Helovyno“ ar Nilo pasirodymas, ne ką mažiau populiarus už Maiklą Majersą Džeisono Vuhrio pavidale iš legendinės 1980 metų juostos „Penktadienis tryliktoji“. Atsižvelgus į paskutinius studijos išleistus filmus, siaubo elemento buvo mažiau, bet visgi pagal bendrą vaizdą, filmas yra skirtas vyresniam žiūrovui, nes mistikos, paslaptingų šešėlių, rūko apgaubtas Normano pasaulis niūriai pateikiamas, todėl šiokia tokia nemaloni atmosfera visgi jaučiama. Mažai pokalbių, daugiau veiksmo, daugiau nuotykių, kas ir padaro šį pilkai-spalvingą animacinį stebuklą viena ilga kelione su adrenalino pojūčiu, todėl apibendrinus galima teigti, jog šiais metais tai vienas geriausių išleistų animacinių filmų su gilia potekste savo turinio dėka.
Pažiūrėjus šį filmą nesunku pastebėti, jog jo techninė pusė yra labai sunkiai įgyvendinta animatorių misija, nes atgaivinti lėles, suteikti joms žavesio bei aktorių pagalba su Motion Capture technologija nepriekaištingai pavaizduoti veido emocijas tikrai yra labai sunkus, išlietas prakaito darbas. Nuostabiausias 3D, ypač puikiai matomas mistinių būtybių pasirodyme, rūke, kuris taip ir skverbiasi iš ekrano platybių. Šiek tiek baugokas, mistikos garsų perpildytas garso takelis puikiai pabrėžia juostos konteksto atmosferą, kiekviena scena yra kuo puikiausiai pateikiama, todėl sėdint ir žiūrint filmą sunku yra atitraukti nuo jo akis.
Nuostabių aktorių įgarsinti personažai dar labiau įgauna žavesio, nes kaip yra smagu išgirsti nuostabiosios Annos Kendrick balsą, charizmatiškojo Casey Afflecko ištartus žodžius Mičo pavidale, ar tiesiog pasinerti į pokštus skaldantį Christopherį Mintz-Plasse‘ą bei pamatyti netipiško balso tembro bambeklį Johno Goodmano sukurtame Prenderhasto personaže.
„Paranormanas“ – tai žavi, nešanti daug pozityvaus humoro juosta su labai stipraus scenarijaus kontekstu. Netipiškos animacijos pavyzdys, kurio dėka išgaunamas ne tik subtiliai pateikiamas humoras, gražus vaizdų pavidalas bendrame kontrasto fone, bet ir pati gili mintis apie netipiškų žmonių likimą visuomenėje, kurią solidžiai vainikuoja stiprus moralas pabaigoje.