Visas filmų apie automobilių vagystes (ir šiaip vagystes) klišes surenkantis „Overdrive“ stengiasi neišsiskirti iš kitų savo žanro filmų. Čia sutelpa viskas, ką prisimenate pagalvoję apie panašaus tipo filmus: šiek tiek sujauktas siužetas, lenktynės, garsi muzika, gražūs automobiliai ir dar gražesni žmonės, medinė vaidyba ir iš sraigtasparnių nufilmuoti kraštovaizdžiai. Tik „Overdrive“ atveju visa tai nesusijungia į vientisą istoriją ir labiau primena šablonišką idėjų rinkinį.
Filme yra pasakojama apie du brolius, Endriu (akt. Scott Eastwood) ir Garetą (akt. Freddie Thorp), kurie užsiima automobilių vagystėmis ir galiausiai pavagia automobilį iš pernelyg pavojingo žmogaus. Kad atsiskaitytų už patirtus nuostolius jie su savo komanda privalo įvykdyti didesnę vagystę nei bet kada anksčiau. Atrodytų, kad istorija yra pakankamai paprasta, tiesmukiška ir tuo pačiu suteikianti nemažai laisvės improvizavimui. Tuo tarpu filmo kūrėjai ją suvokė kaip pernelyg paprastą ir filme be rimtesnės priežasties bando suklaidinti ne tiek veikėjus kiek žiūrovus. Tai sukuria ne įdomiai sudėtingą, o pakankamai nuobodų ir nesuprantamą siužetą, kuris kartais yra tiesiog nesuprantamas, net jeigu visame filme yra trys dalys, kurias galima sumaišyti. Sujaukti tokį dalyką reikia gana rimto talento.
Visgi siužetas yra vienintelė šito filmo dalis, kurioje filmas bando apsimesti esantis kažkuo daugiau nei antrarūšiu, ir nenuostabu, kad čia labiausiai ir suklumpa. Filmas yra nuspėjamas ir ilgainiui įspraudžiantis save į kampą, net jeigu pora jo elementų yra šiek tiek įdomesni ir išsišokantys, per vėlai parodantys įdomių idėjų užuomazgas, kuomet situacijos jau negalima išgelbėti.
Scenarijus yra silpnas visu kuo, niekad nepakylantis aukščiau vidutiniško. Dialogai yra sudaryti tik iš veiksmo filmuose girdimų banalių, skambių frazių, kurios čia tiesiog neveikia. Didžiuosiuose filmuose pagrindinės veikėjų frazės įsimena dėl to, kad jos arba yra pasakomos įdomių veikėjų, arba įdomiose situacijose, o nei vieno, nei kito šiame filme nesimato nei iš tolo. Veikėjai yra blankūs ir vienpusiški, ir net jeigu filmas porą kartų bando kažką užmegzti apie broliškus Endriu ir Gareto santykius, jis tai daro pabrėžtinai ignoruodamas subtilumą.
Įdomiausios filmo dalys yra ten, kur reikia galvoti, kokiu būdu kūrėjai sumąstė tam tikrus klausimus keliančius epizodus. Pavyzdžiui, aktorei Ana de Armas yra suteikiami sudėtingiausi ir ilgiausi dialogai (kas šiam filmui nėra didelis rodiklis), tačiau anglų kalba, atrodo, jai tuoj nulauš liežuvį, kas greitu ir intensyviu apsimetančiam filmui yra rimta kliūtis. Šiaip pati aktorė kartu su Scottu Eastwoodu yra vienos stipriausių (ar mažiau silpnų) filmo detalių, kadangi aktoriai tinka vienas kitam ir jų santykių banalumą galima pamiršti bent trumpam.
Dar įdomesnis, nors pačiame filme dėmesio nesulaukiantis elementas yra tai, kad pagrindiniai veikėjai aiškiai yra blogiečiai. Net gerumu ar morale nepasižyminčiuose „Greituose ir įsiutusiuose“ yra skiriama daugiau dėmesio pagrindinių veikėjų poelgiams. Čia jie vien dėl pinigų negrįžtamai sugriauna kelių žmonių gyvenimus ir nepaliauja stebėtis, dėl ko jie už tai yra persekiojami. Moralumo ir filosofijos paieškų tokiuose filmuose niekas neieško, nors toks agresyvus nusisukimas nuo problemos „Overdrive“ pagarbos neprideda.
Kaip ir daugelyje panašaus tipo filmų, vieninteliai nuoširdžiai stiprūs „Overdrive“ koziriai slypi techninėse detalėse. Pietų Prancūzijoje filmuota juosta eilinį kartą patvirtina faktą, kad ten esančių vaizdų negali sugadinti net ir didžiausi nemokšos: filmas yra gražus ir kone kiekvieno kadro fone rodantis jūrą, kad būtų į ką pažiūrėti, kuomet veikėjai dar kartą leidžiasi į nuspėjamas kalbas. Lenktynių dėl biudžeto trūkumo čia yra mažai, o veiksmas yra labiau „Oušeno vienuoliktuką“ primenantis pasakojimas apie dar tik planuojamą veiksmą, nors tai, ką filmas turi, yra išnaudojama kokybiškai. Sprogimų yra mažai ir jie panaudojami efektyviai, o filmuoti gražius senovinius automobilius yra tik keli skirtingi būdai, taip kad šioje vietoje peikti nėra ko.
Visa tai, kas čia išvardinta, reiškia vieną dalyką: „Overdrive“ visu kuo yra klasikinis B lygio filmas. Jeigu DVD industrija būtų šiek tiek gyvesnė, jis būtų vienas tų, kurie keliautų tiesiai į DVD ir niekas nesuktų dėl jo galvos, kadangi visi žinotų, kokia kokybė jų laukia. Visai tikėtina, kad filme atrasite keletą smagių minučių, išjungiančių galvoje stresą keliančias mintis, nors tai bus vienkartinis ir trumpalaikis poveikis, kurį gali pranokti daugybė kitų apie automobilių vagystes pasakojančių filmų. Pamatyti, kaip gimsta klišės, būna kur kas įdomiau nei matyti jas surinktas į tą pačią vietą.
