2010 m. Christopherio Nolano vardas kino padangėje jau buvo gerai žinomas. Ypač po visiškai kitokį – niūrų, gilų ir iki tol dar nematytą –  požiūrį į komiksų ekranizacijas pristačiusios „Tamsos riterio“ (angl. „Dark Knight“) trilogijos. Tiesa, tuo metu tai dar tebuvo diptikas – trečioji dalis buvo dar tik pakeliui į kino ekranus, o tarp jos ir antrosios dalies įsiterpė „Pradžia“ (angl. „Inception“, 2010 m.) – lygiai taip pat kaip tarp pirmosios ir antrosios Betmeno trilogijos dalies įsimaišė „Prestižas“ (angl. „The Prestige“, 2006 m.). Pirmą (ir kol kas vienintelį) kartą C. Nolano filmas buvo nominuotas Oskarui geriausio filmo kategorijoje (bei dar septyniose, iš kurių laimėjo keturis „techninius“ Oskarus).

Sapnų labirintais… savęs link

Domas Kobas (akt. Leonardo DiCaprio) ir jo padėjėjas Artūras (akt. Joseph Gordon-Levitt) yra profesionalūs vagišiai, galintys išgauti slapčiausią informaciją. Tačiau jų veikla gerokai skiriasi nuo slaptųjų tarnybų agentų, mat jų veiklos sritis – žmonių sapnai. Naudodami specialią aparatūrą, jie gali įsiskverbti į kito žmogaus pasąmonę ir atsidurti bendrame sapne. Vienam projektui juos pasamdo japonų verslininkas Saito (akt Ken Watanabe) – vėliau, susižavėjęs „pradinės idėjos“ implantavimo mintimi, jis pats nori dalyvauti misijoje, per kurią į konkuruojančios verslo kompanijos paveldėtojo Roberto Fišerio (akt. Cillian Murphy) pasąmonę turėtų būti įdiegta „pirminė“ idėja suskaldyti bendrovę. Mainais Saito pasiūlo Kobui teisinę neliečiamybę – jam bus panaikinti kaltinimai ir jis galės grįžti pas savo vaikus. Tačiau tam, kad misija pasisektų, reikia pasiekti sudėtingą „sapno sapne“ lygmenį – ir šįkart vien jo neužtenka, komanda turės leistis dar toliau ir giliau, kas reiškia, kad kiekviename sapno lygmenyje, po vieną komandos narį turės pasilikti saugoti kitų, toliau sapnuojančių, ir pasirūpinti sinchronišku pabudimu.

Todėl suburiama komanda – prie Kobo, Artūro ir Saito prisijungia tapatybių vagis, gebantis įsikūnyti į kitus žmones Ymas (akt. Tom Hardy), jauna talentinga architektūros studentė Ariadnė (akt. Ellen Page), turinti pasirūpinti sapnų dizainu, bei farmakologas Jusufas (akt. Dileep Rao), kurio pagalba nieko neįtardamas Robertas Fišeris ir patenka į šį kolektyvinį daugiasluoksnį sapną. Kad planas pavyktų, pasirenkamas ilgiausias – 10 valandų trunkantis skrydis iš Sidnėjaus į Los Andželą – nors sapne laikas teka greičiau, tam, kad galiausiai būtų pasiektas trečiasis sapno lygmuo, o jame – prisikasta prie reikalingos informacijos, kiekviename lygmenyje dar yra daug ką nuveikti. Misiją palaimina Kobo uošvis ir mentorius Mailsas (akt. Michael Caine). Tačiau prie komandos prisijungusi Mailso rekomenduota naujokė Ariadnė netrunka suprasti, kad Kobas šią misiją naudoja savo asmeniniais tikslais – artėdamas prie Roberto Fišerio pasąmonės Kobas artėja prie savęs paties ir jį graužiančios kaltės – prisijungusi prie Kobo atsiminimais pastatyto sapno, Ariadnė sužino apie jo praeitį, neįtikėtiną sapnų pasaulį ir Kobo žmoną Mal (akt. Marion Cotillard).

…esu tik kirminas, sapnuojamas drugelio

Jei filme „Memento“ (2000 m.) C. Nolanas žiūrovus vedžiojo po žmogaus atminties užkaborius, tai šioje juostoje kviečia pasinerti į begalinį sapnų labirintą, kuris kas žingsnis stebina didžiule fantazija ir priverčia vis labiau ir labiau abejoti realybe. Kita vertus, o kas ta realybė? Ar jūs esate – ar galite būti – tikri, kad šiuo metu iš tiesų esate tikrame, o ne susapnuotame pasaulyje? O gal kaip tik, norėtumėte pabėgti kitur – į kitą laiką ir kitą erdvę, pavaldžią tik jūsų vaizduotei, ir ten nugyventi gerą pusšimtį metų? Taip tad painiai per visus lygmenis susiraizgo realybės ir sapno gijos, kurių nepamesti gali padėti nedidelis daiktelis – asmeninis totemas, kurį patartina visada turėti su savimi.

„Sapnavau, kad esu drugelis, skraidantis danguje. Tada pabudau. Dabar svarstau, ar aš esu žmogus, kuris sapnavo esąs drugelis, ar drugelis, sapnuojantis, kad yra žmogus“, rašė Kinijos filosofas Zhouang‘as Zhou (370 m. pr. m. e. – 287 pr. m. e.) ir ši metafora, gražiai išplėtota korėjiečio Kim Ki-duko filme „Sapnas“ (kor. „Bi-mong“, 2008 m.), atsikartoja ir C. Nolano kūrinyje. Žiūrovai vedžiojami už nosies ir iki galo negali būti tikri tuo, ką mato – sapną ar filmo realybę. Kito, dar anksčiau gyvenusio kinų filosofo Laodzi (604 m. pr. m. e. – 531 m. pr. m. e.) tekstuose galima atrasti tarsi tęsinį aukščiau cituotai Zhouang‘o Zhou minčiai: „Tai, ką vikšras vadina pabaiga, likęs pasaulis vadina drugeliu“ – vėlgi savotišką atspindį randame ir šiame filme, nes būtent mirtis (arba krytis) sapno pasaulyje, reiškia pabudimą (vikšro tapimą drugeliu arba, grįžtant prie pirmosios citatos – begalinį drugelio ir žmogaus sapną, kur nei vienas nebeatsimena, kuris pirmas kurį pradėjo sapnuoti).

Vis tik kai kurių kritikų nuomone C. Nolano „Pradžia“ yra artimesnė ne realybę kvestionuojančiai Jeano Baudrillardo ar Michelio Foucault, kuris, beje, nagrinėja ir Zhouang Zhou citatą, filosofija, o Gilles‘io Deleuze‘o ir Félixo Guattari darbams. Prie J. Baudrillardo ir M. Foucault dar teks grįžti, tačiau kalbant apie „Pradžią“ tiesiog neįmanoma nepacituoti G. Deleuze‘o (1925 – 1995 m.), rašiusio ir kino filosofijos tema. Knygoje „Kūrybos aktas – kas tai?“ (pranc. „Qu’est-ce qu’un acte de création“) šis prancūzų filosofas rašo apie Vincente‘o Minnellio „Blogas ir gražus“ (angl. „The Bad and the Beautiful“, 1952 m.): „Sapnuojančio sapnas, be kita ko, yra susijęs su tais, kurie nesapnuoja. Kadangi vos tik pradedama sapnuoti, tam kitam žmogui kyla pavojus. […] Kai kiti sapnuoja, kyla didelis pavojus. Sapnas yra baisi jėga. Kiekvienas iš mūsų esame didesnės ar mažesnės kitų žmonių sapnų aukos. […] Saugokitės kitų žmonių sapnų, nes jei jūs atsidūrėte kito žmogaus sapne, vadinasi, jūs esate dulkinamas“, tačiau ši citata atrodo kaip čia buvusi ir kalbant apie „Pradžią“, kurios G. Deleuze‘as niekada neišvydo.

Kita vertus, ne tik sapnas sukuria galimybę pabėgti į alternatyvią realybę. Dar daugiau, yra kai kas, kas priverčia žmones pasinerti į kolektyvinį sapną, dalyvauti kažkieno fantazijoje ir paklusti jos dėsniams, leisti savo galvoje pasodinti pirminę idėją – taip jūs neklystate, kalbama apie… kiną. Tad galbūt „Pradžią“ galima matyti ir suprasti ne tik kaip tiesioginį sapnų / realybės, bet ir kaip metaforinį kino/ realybės vaizdinį. Režisierius čia tampa demiurgu, kurio kuriamame pasaulyje taip pat galima nepaisyti įprastų gamtos dėsnių, kur matydami žinomus aktorius, tuo pačiu metu juos suvokiame ir kaip tikras asmenybes, ir kaip jų vaidinamus fikcinius personažus.

Déjà vu… vadinasi, Matrica stringa

Kaip jau užsiminiau anksčiau, analizuojant C. Nolano „Pradžią“ tenka grįžti prie dar vieno prancūzų filosofo M. Foucault (1926 – 1984 m.) teorijos, kvestionuojančios realybę. Tačiau net jei apie M. Foucault ir jo teoriją neteko girdėti nė puse ausies, vis tik žiūrint „Pradžią“, nori nenori turėtų suskambėti varpelis. Tavo suvokiama realybė yra sapnas – tikroji realybė tau atsivers pabudus. Kad patektum į kolektyvinį sapną, reikia prisijungti specialiu aparatu – lyg gautum savotišką sapno injekciją. Kad pergudrautum sistemą, turi pasiekti pradžią, ištakas. Ir dar keletas detalių – kaip kad išvaizdą keičiantis personažas, galintis tapti bet kuo. Įspūdingos išvaizdos moteris, siekianti nukreipti dėmesį („Tu klausai manęs, ar žiūri į moterį raudona suknele?). Visi vienu metu negali persikelti į kitą sapno lygmenį – kažkas turi likti ir prižiūrėti, kad sapnuotojams nieko nenutiktų, bei pasirūpinti sėkmingu pabudimu. Nieko neprimena? Teisingai, visa tai yra tarsi Lilly ir Lanos Wachowski per sapnų prizmę perleistos „Matricos“(angl. „The Matrix“, 1999 m.) idėjos.

Idėjos, kurios tokios akivaizdžios, kad kyla visai pagrįstas klausimas, tai kas vis dėl to yra „Pradžia“? Įžūlus C. Nolano bandymas nė neraudonuojant kopijuoti moderniąją klasiką ar tiesiog savotiška jos interpretacija? Pats C. Nolanas neslepia, kad „Matrica“ yra vienas mėgstamiausių jo filmų ir tai, kad kurdamas „Pradžią“, įkvėpimo sėmėsi būtent iš (dabar jau) seserų Wachowski kūrinio. Kaip ir iš dar keleto fantastinių filmų. Savaime tai, žinoma, nėra nieko blogo, tačiau man asmeniškai „Pradžia“ gerokai nublanko dėl to nuolatinio déjà vu jausmo. O jei matėte „Matricą“, žinote, ką tas déjà vu reiškia…

Tačiau ir čia dar ne pabaiga. Nes dėl tiesiog akivaizdžių panašumų kai kas daro prielaidą, jog „Pradžia“ yra ne kas kita, kaip savotiška… „Matricos“ priešistorė. Kobo sukurtas sapnų pasaulis yra Matrica, o pats Kobas – Architektas (akt. Helmut Bakaitis), kurį Neo sutinka antrojoje trilogijos dalyje „Matrica. Perkrauta“ (angl. „The Matrix Reloaded“, 2003 m.). Matricoje matomos sulėtėjusios kulkos, kurių išsilenkia ar kurias sustabdo Neo atsiranda dėl nevienodos laiko tėkmės skirtinguose sapno lygmenyse. Prisijungimas prie Matricos, kai keliaujančiam ten į sprande implantuotą lizdą įjungiamas kabelis laikytinas patobulintu įrenginio, matomo „Pradžioje“ modeliu. „Pradžioje“ matoma tarpsapninė „limbo“ erdvė atitinka trečiojoje „Matricos“ dalyje „Matrica. Revoliucijos“ (angl. „The Matrix Revolutions“, 2003 m.) rodomą tarpinę stotelę, kurioje iš sistemos išvytosios programos laukia traukinio – o šią tarpinę stotelę, kaip ir iš atsiminimų sulipdytą „limbo“ erdvę sukūrė ne kas kitas, o Kobas.

Graikų mitai, krikščionybės mitologija ir dar kai kas

C. Nolanas seka „Matricos“ kūrėjų tradicija ir vieną veikėją pavadiną iš graikų mitų pasiskolintu vardu. Tai – Ariadnė, padėjusi graikų didvyriui Tesėjui sėkmingai išeiti iš pabaisos Minotauro labirinto Kretoje. Išmintingoji Kretos karaliaus Minojo duktė davusi Tesėjui šilkinių siūlų kamuolį, ir šis jį vyniodamas vėliau nesunkiai rado kelią atgal iš labirinto. Taip ir „Pradžioje“ – Ariadnės personažas yra tarsi raudonas siūlas, kurio įsikibę žiūrovai pasiekia Kobo sukonstruoto labirinto šerdyje besislepiantį Minotaurą – jį draskančią kaltę. Labirinto motyvas filme taip pat pasikartoja ne vieną sykį.

Tačiau vėlgi, „Matrica“ remiasi ne tik graikų mitais, bet šį tą skolinasi ir iš krikščionybės. Nuo jos bando neatsilikti ir „Pradžia“. Visų pirma – pati realaus/ nerealaus pasaulio koncepcija, kur amžinąjį (tikrąjį) gyvenimą galima pasiekti tik po mirties, kad žmogiškasis gyvenimas – tik trumpalaikė iliuzija, iš kurios vieną dieną neišvengiamai teks pabusti. Kita detalė – Jusufo vardas, arabiška biblinio personažo Juozapo, gebėjusio aiškinti sapnus, versija.

Bent trys vizualiniai sprendimai referuoja į japono Satoshi Kon‘o animacinį filmą „Paprika“ (jap. „Papurika“, 2006 m.), taip pat panardinantį į klampų ir klaidų fantasmagoriškų sapnų pasaulį. Iš po kojų slystanti erdvė, palietus subyrantis vaizdas, scena lifte, kai Kobas neleidžia Ariadnei paspausti paties apatinio mygtuko – visa tai buvo rodyta „Paprikoje“.

Pats C. Nolanas, kaip įkvėpimo šaltinį dar nurodo argentiniečių rašytojo Jorge Luiso Borgeso darbus ir Ridley’io Scotto režisuotą filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (angl. „Blade Runner“, 1982 m.)

Personažai ir aktoriai

Nors pažvelgus į aktorių sąrašą norėtųsi iš anksto ploti katučių, deja, paradoksalu, bet personažai ir aktoriai tampa labiausiai kritikuotinu šio filmo aspektu. Tik šiuo atveju, ko gero, velnių derėtų duoti ne aktoriams, o pačiam C. Nolanui, kuriam nepavyko iki galo suvaldyti apžiotos itin sudėtingos filmo struktūros – esminis, žmogiškasis lygmuo čia lieka skurdus ir neišplėtotas.

Nepaisant garsių aktorių pavardžių, filme yra lygiai du įdomūs ir dėmesio verti personažai – Cilliano Murphy‘io vaidinamas Robertas Fišeris, kuris vienintelis iš personažų išgyvena pokytį – filmo pabaigoje jis atranda tai, ko nežinojo anksčiau. Antrasis – Tomo Hardy‘io vaidinamas Ymas, kuris yra tiesiog tas, kuris į visą šitą sapnų vagišių kompaniją įneša smagumo, gyvumo ir savotiško žavesio.

Aha, sakysite, o ar žavesys neturėtų būti Artūro (akt. Joseph Gordon-Levitt), o kismas – Kobo (akt. Leonardo DiCaprio) prerogatyva? Deja. Jei dar apie Kobą sužinome, kad jį kamuoja kaltės jausmas (tai atsitinka, beje, gana greitai), tai Artūras filme tiesiog gražiai atrodo ir tiek. Šie personažai žino viską apie sapnų pasaulį, o žiūrovai, kartu su Ariadne stengiasi iš jų tą informaciją ištraukti.

Taip tad ir viskas vyksta – vieni personažai yra tam, kad išsiaiškintų, kaip veikia sapnų pasaulis, kiti – kad tai paaiškintų, o dar kiti tampa jo taikiniais. Dar kiti (Saito, Jusufas) dalyvauja tiesiog kaip užpildas dėl bendro skaičiaus (kai kiekviename sapno lygmenyje reikia kažką palikti saugoti kitų, tai, savaime suprantama, kai kurie personažai turi pasitarnauti kaip balastas).

Galima būtų išskirti dar vieną, aukščiau nepaminėtą personažų tipą. Tai – personažai – projekcijos. T. y. arba į juos įsikūnija (vizualizuoja) chameleoniškasis Ymas, arba jie veikia ne patys, o kaip priemonės. Tokiais galima laikyti Kobo žmoną Mal (akt. Marion Cotillard), Roberto Fišerio krikštatėvį Brauningą (akt. Tom Berenger), Roberto tėvas Morisas Fišeris (akt. Pete Postlewaite) ir netgi Kobo uošvį ir mokytoją Mailsą (akt. Michael Caine) – nors dėl šio personažo galima ginčytis – priklausomai nuo to, kaip interpretuosite pabaigą, jis gali atsidurti ir prie aukščiau įvardytos „balasto“ personažų grupės. Kaip ir Mal – priklausomai nuo situacijos ir filmo atkarpos ji gali būti tiek personažas – projekcija, tiek personažas – sapnų pasaulio taikinys.

Tad aktorių pasirodymo aukščiausiais balais vertinti neįmanoma – tiesiog filmo struktūra yra tokia, kad daugiau dėmesio tenka koncepcijos, o ne personažų plėtojimui. Tad Oskaro laureatai ir nominantai čia savo talento labai smarkiai neturi kur pademonstruoti.

 Techniniai dalykai 

Aptariant C. Nolano filmų techninę pusę per daug vargintis net nereikia – jei dar galima kabinėtis prie scenarijaus, režisūros sprendimų ar aktorių potencialo neišnaudojimo, tai techninė pusė, kaip ir galima tikėtis iš šio režisieriaus filmų, yra beveik nepriekaištinga. Savaime suprantama, kurdamas fantastišką sapnų pasaulį (ir ne vieną, nes kiekviename sapne ar sapno lygmenyje matome skirtingą aplinką), režisierius pasitelkė specialiųjų efektų arsenalą. Kameros viražai vėlgi dažnai užkanda žadą. Garsinė pusė taipogi puiki. Garso takelį, kaip  įprasta C. Nolano filmams kūrė nepakeičiamasis Hanzas Zimmeris. Kas reiškia, jog jo greičiausiai neįsiminsite, tačiau kol žiūrėsite, bus didinga ir įspūdinga.

Reziumė

„Pradžia“ – C. Nolano filmas, kuriame žiūrovai, prisilaikydami plono Ariadnės siūlo, kviečiami leistis gilyn ir gilyn į sapno dimensijas – tol, kol galiausiai kartu su filmo personažais nebesuprasite, ar jau pabudote, ar vis tebesapnuojate. Įspūdinga vizualinė pusė, nepriekaištingi techniniai aspektai, sudėtingas pasakojimo plėtojimas, tiesiantis gijas tiek į senovės, tiek į šiuolaikinių filosofų teorijas ir į kitus kontekstus, dėl ko šis filmas pats tampa intertekstu, turėtų visapusiškai patenkinti kinomaniškus poreikius. Ir vis tik tas akmenukas, kad tai jau matyta, girdėta, nenauja, nors ir per savitą prizmę, tačiau atkartota; personažų neišplėtojimas, aktorių potencialo neišnaudojimas, neleidžia iki galo priminti kojos ir praleisti viso to nemačiom.

8.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
10
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
10
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles