Karinė operacija „Mincemeat“ jau seniau buvo atkurta didžiuosiuose ekranuose 1956-ųjų metų filme „Žmogus, kurio niekada nebuvo“ (angl. „The Man Who Never Was“). Nepaisant vieno kito apdovanojimo, filmas liko užmirštas, todėl jį įkvėpusią istoriją galima drąsiai pateikti dar kartą. Tad po nemažai dešimtmečių išleistas „Operacija Mincemeat“ (angl. „Operation Mincemeat“) vėl pasakoja apie tai, kaip britai, atlikdami išskirtinę karinę apgaulę, iškrėtė pokštą Hitleriui.
Siužetas
Antrojo pasaulinio karo įkarštyje 1943-aisiais metais britai ketina užimti Siciliją, tačiau naciai žino jų planus ir ruošiasi vienpusiškoms skerdynėms. Norėdami išvengti nuožmios kovos britai planuoja įtikinti nacius, kad tikrasis puolimo taikinys yra Graikija, tuomet Sicilija būtų palikta su minimaliu pasipriešinimu. Šiai apgaulei įvykdyti pradėta operacija „Mincemeat“. Jos tikslas – prie Ispanijos į jūrą įmesti lavoną su netikrais slaptais dokumentais ir tikėtis, kad juos radę bei perskaitę naciai pakeis savo karinius tikslus.
Filmas
„Operacija Mincemeat“ parodys, kad visas šitas reikalas buvo daug sudėtingesnis, nei iš pradžių gali pasirodyti. Tinkamo lavono ieškojimas, jo asmenybės sukūrimas, dokumentų atsiradimas priešų rankose – viskas turėjo būti kruopščiai suplanuota ir filmas yra įdomiausias tada, kai jis susitelkia į visas šias smulkmenas bei jų įgyvendinimą. Bet be šio pagrindinio turinio „Operacija Mincemeat“ dar apsikrauna papildomomis ir ne tokiomis intriguojančiomis istorijomis. Kad dramos nebūtų per mažai, kiekvienas svarbus veikėjas susiduria su savo konfliktu, kuris gali kirstis su paskirta misija ir lyg to negana, dar įkišamas ir meilės trikampis. Manytum, du pagrindiniai karo operacijos vadovai galėtų trumpam pristabdyti savo romanus, kai jie vykdo tūkstančius gyvybių nulemsiančią operaciją, bet tik ne čia. Šis siužetėlis jaučiasi ne vietoje ir pabaigoje nelabai kur nuveda, bet filmas taip ties juo susitelkia, kad gali trumpam pamiršti apie pagrindinę istoriją.
Pati „Mincemeat“ operacija savaime turi lengvo absurdiškumo ir komedijos. Tai yra toks kone iš nevilties sukurtas planas, galintis suveikti vien iš savo kvailumo. Vis dėlto filmas nelenda į jokias komedijas ir viską pateikia rimtu veidu. Ir tai atrodo kaip prašauta galimybė pagyvinti istoriją. Čia yra juokelių, kurie vargu ar išspaus juoką (o gal tai tiesiog klasiškai sausas britiškas humoras?), scenų, pastatytų komiškam efektui vien tam, kad filmas jų neišnaudotų, ir netgi vienas kitas per vietoves šokinėjantis montažas, kuris kaip ir turėtų būti linksmas, jei ant jo nebūtų užmestas dramatiškas garso takelis. Tai verčia pagalvoti, ar „Operacija Mincemeat“ netiktų labiau nusikaltimų žanrui su, sakykim, „Oušeno vienuoliktuko“ (angl. „Ocean’s Eleven“) režisieriaus Steveno Soderbergho prisilietimu. Komandos surinkimas, misijos planavimas, netikėti kuriozai ir siurprizai – visi elementai bei struktūra yra šiame filme, tačiau jie yra pateikti sausai ir standartiškai.
Tad „Operacija Mincemeat“ labiau susitelkia ties šnipų žanru ir slaptuoju karu, kuris vyksta tamsiuose kambariuose bandant apžaisti priešą. Pilkšva spalvų paletė ir žibintais apšviestos gatvės perteikia niūrią laikotarpio atmosferą, aktoriai savo vaidmenis atlieka gerai, garso takelis užtektinai dramatiškas, nors ir ne visada tinkamai panaudojamas. Istorija yra pasakojama paprastai ir kompetentingai, bet ji emocijų nesužadina. Veikėjų konfliktai nepakankamai įtraukiantys, menkas humoras neužkabina, pabaigai pritrūksta įtampos ar svorio. Šokinėjant tarp kelių istorijų filmo trukmė irgi pasijaučia, tačiau taip pat atrodo tiek daug turinio liko praleista ir neparodyta, kad iš „Operacijos Mincemeat“ būtų galima daryti visą mini serialą.
Išvada
Filmo centre yra išskirtinė ir labai įdomi karinė operacija, tačiau ji apkraunama standartiniais melodramos siužetais, o sausas pateikimas neišnaudoja jos išskirtinių elementų. „Operacija Mincemeat“ labiau veikia kaip pamokantis straipsnis istorijos knygoje, nei prikaustantis ir tikrai įsimenamas reginys.
