Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje

Doctor Strange in the Multiverse of Madness

Ketvirtoji „Marvel“ fazė ir toliau plečia ribas, vystydama multivisatos supratimą. Iš kelionių laiku „Begalybės sagoje“  ir užuominų apie alternatyvius veikėjus kitose laiko plotmėse, jau su serialų pagalba ir, galiausiai, įtvirtintu vaizdu „Žmoguje-vore: kelio atgal nėra“, galiausiai užtvirtinome galimybes, jog egzistuoja ne viena alternatyvi visata, kurioje gyvena kiti, tokie patys, tik šiek tiek kitokie personažai. Ir šįkart mes esame kviečiame į beprotybės multivisatą, kurioje pagrindiniu smuiku griežia Daktaras Streindžas.

Kadangi šįkart bandydamas apibūdinti filmo siužetą greičiausiai išspoilinčiau filmą, o to daryti neketinu, tad apsieisime ir be platesnio siužeto apibūdinimo. Viena pagrindinių to priežasčių – „Marvel“ meistriškai išdūrė visus žiūrovus ir aš esu labai tuo patenkintas. Nors bendras suvokimas apie tai, kas bus, išlaikomas, jei jau matėte anonsus, iš tiesų, filmas yra visiškai kitoks ir apie ką kitą. Turbūt pirmą kartą per visą MCU istoriją, filmo marketinginė kampanija kūrė vienokį įvaizdį, o atsisėdęs kino salėje ir pradėjęs žiūrėti filmą gavai mažiausiai 80 procentų to, ko visiškai nesitikėjai. Ir visos spekuliacijos, visi bandymai įžiūrėt ir sukurti istoriją dar prieš filmo pasirodymą kine, keliauja tiesiai į šiukšliadėžę. Manau, tai yra vienas aspektų, kodėl filmas gauna gana nemažą vertinimo balą.

Filmas unikalus dar ir tuo, kad jo režisieriumi tapo Samas Raimis. Taip, jis puikiai žinomas visiems dėl to, kad kūrė pirmąją „Žmogaus-voro“ trilogiją su Tobey‘iu Maguire‘u, tačiau kino gerbėjams, ypatingai siaubo žanro, jis dar geriau žinomas dėl jo „Evil Dead“ kūrinių ir kitų siaubo filmų. Itin specifinis režisieriaus braižas tiesiog persmelkia „Daktarą Streindžą beprotybės multivisatoje“ ir šįkart tikrai galime pabrėžti beprotybę. Dar joks MCU filmas neturėjo tiek siaubo elementų, kaip šis filmas. Tiesa, iškart norisi pasakyti, kad tai nėra siaubo filmas, bet akcentų tikrai netrūksta. Vadinamie „jump-scare‘ai“, tamsa, žiaurumas, beprotiškumas, čia yra visko ir labai daug. Jei ankstesniuose „Marvel“ filmuose mirtis buvo rodoma labai subtiliai, neužakcentuojant, neparodant, gal net herojiškai, tai O VAIKELI, kas dedasi šiame filme. Bet Samas Raimis nebūtų Samas Raimis, jei tam tikri mirties elementai neatrodytų komiški ar net „komiksiški“. Trumpai apibendrinant šią su režisieriumi susijusią pastraipą – „Marvel“ atrišo rankas Samui Raimiui ir leido daryti tai, ką jis nori ir dėl to labai, labai džiugu.

Įdomu dar ir tai, kad „Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“ egzistuoja kaip atskiras filmas nuo visatos, o anksčiau vykę įvykiai turi… gana mažą dalelę to, kas buvo rodoma iki šiol. Taip, filmas yra susijęs su ankstesnėmis istorijomis ir dalinai pratęsia serialą „WandaVision“, mat be Steindžo filme gana didelę svarbą turi Vanda Maksimof, kitaip dar žinoma, kaip Raudonoji ragana. Tiesą sakant, jos vaidmuo filme turi ne ką mažesnę svarbą, nei Daktaro Streindžo, tačiau jie visą dėmesį geba pasidalyti vienodomis dalimis.

Kad ir kaip ten bebūtų, Daktaras Streindžas, kartu su kita, nauja veikėja Amerika Čavez, keliauja per multivisatą ir susiduria su dar daugiau personažų, tik kitose, alternatyviose realybėse. Ir tie personažai tikrai stebina ir džiugina. Plačiau šioje vietoje nepasakosiu, kad nedingtų malonumas žiūrėti filmą, bet „Marvel“ gerbėjai tikrai liks patenkinti. Apie ąk galima pasakyti, tai kad nepaisant galimybės keliauti per daugybę multivisatų, veiksmas iš esmės vyksta Žemėje 616 ir Žemėje 838. Na, ir dar keliose kitose alternatyviose realybėse, tačiau jas būtų galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Vienintelis dalykas, susijęs su veikėjais šiame filme, yra tai, jog sulaužoma iki šiol kurta koncepcija (pradedant „Lokio“ ir „Kas jei…?“ serialais, baigiant pačiu naujausiu Žmogumi-voru), jog veikėjai skirtingose multivisatose atrodo skirtingai. Kaip ir trys skirtingi Piteriai Parkeriai ar 5 skirtingi Lokiai, čia gauname taip pat atrodantį Streindžą, Vandą, Kristiną ir visus kitus. Taip, tai sulferuoja, kad alternatyviojoj Žemėj 838 esantys veikėjai yra ir mūsų Žemės 616 istorijoje ir, kažkada, juos greičiausiai išvysime. Ateityje, gal net ir ne visai tolimoje, tačiau tikrai išvysime. Ar gerai, kad mūsų iki šiol kurtas suvokimas apie multivisatą yra sulaužomas? Galbūt, sužinosime ateityje.

Na ir dar trumpai apie pačią istoriją. Galima apstebėti, kad pagrindinio filmo blogiečių motyvas būti blogiečiu yra gana… silpnokas. Suprantama, kad blogiečio veiksmai buvo tiesiogiai paveikti skausmo ir troškimų, išvariusių iš proto, kitaip tariant, privertusių pasiekti beprotybę, tačiau tie motyvai mano akimis, yra per silpni ir nesukuria tokio stipraus ryšio, kaip, tarkim, buvo su Tanosu.

Kas filme tikrai yra gerai, tai specialieji efektai. Taip, jau turbūt nebereiktų stebėtis, kad kelius šimtus milijonų kainuojantis filmas bus su gerais specialiaisiais efektais, bet „Marvel“ kaskart geba maloniai nustebinti matomais vaizdais. Meistriškai sukoordinuotos kovų scenos, puiki kinematografija, viskas atrodo gražiai, o garso takelis vietomis net persikelia į kovas ir toks chaotiškai absurdiškas vaizdas bei veiksmas per kelias sekundes sukelia visišką emocijų audrą – lyg ir žaviesi, gražu, malonu žiūrėti, bet tuo pačiu norisi ir labai „facepalminti“. Vietomis nuo absurdiškumo tiesiog imi juoktis, nors tokios emocijos ta scena lyg ir neturėtų iššaukti. Ir nors visas filmas kūrė gana stiprią istoriją, silpnoji vieta išliko filmo pabaiga, kuri labai priminė pirmuosius „Marvel“ žingsnius savoje visatoje – herojiška, neprogresyvi ir kiek skystoka. Aišku, už tai mes galime atleisti, nes mes dar tik pradedam filmų ketvirtąją fazę (neskaitant poros anksčiau buvusių ketvirtos fazės filmų) ir kažkaip įsivažiuoti juk reikia.

Apie aktorių pasirodymą labai daug plėtotis čia nereikia. Vis tiek, visų aktorių vardinti negaliu, o jau niekas turbūt nenustebs, kad tiek Benedictas Cumberbatchas, tiek Elizabeth Olsen savo veikėjus įkūnijo puikiai. Vienas sugebėjo perteikti solidaus, ramaus ir apskaičiuoto personažo rimtį ir gebėjimą būti racionaliu, o kita – pratęsti savo istoriją su visais išgyvenimais ir nenublankti nuo „WandaVision“ serialo. Ekrane ir vėl buvo labai smagu išvysti komišką Benedictą Wongą bei vėl sugrįžusią Rachel McAdams. Na, o daugiausiai dėmesio ateityje tikrai susilauks Xochitl Gomez, kuri suvaidino Ameriką Chavez. Čia jos personažas smarkiai nespindėjo, nes buvo gerokai rimtesnių žaidėjų, tačiau pradžią savo ateičiai ji sukūrė tikrai neblogą.

Trumpai tariant, „Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“ yra labai unikalus MCU kūrinys, turintis nemažai siaubo elementų, savotiško chaoso ir daug daug specialiųjų efektų. Istorija puikiai plėtojama, nors turi ir kiek silpnesnių vietų ir kiek atsiskiria nuo visos „Marvel“ visatos, nepaisant bendrų veikėjų. Tai daugiau atskiras filmas, kuriame daug emocijų, kovų, nemažai žiaurių veiksmo scenų ir visiškos beprotybės. Tai tikrai ne geriausias MCU filmas, tačiau įsivažiavimas į naują pasaulį po „Begalybės sagos“, persisunkęs labai išskirtiniu režisieriaus Samo Raimio braižu. Be jokios abejonės, tai kino salės vertas filmas, po kurio neabejotinai liksite nustebę visais matytais sprendimais.

8.1
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.5
Kinematografija
8.5
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.5
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles