Openheimeris

Masinis susidomėjimas „Openheimeriu“ (angl. „Oppenheimer“) yra geriausias įrodymas kiek galios tarp kino žiūrovų turi Christopherio Nolano vardas. Ar žmonės taip pultų žiūrėti trijų valandų dialogais ir politika pripildyta biografiją apie atominę bombą jei ją režisuotų kažkas kitas? Tikriausiai ne. Bet „Openheimerio“ populiarumas yra labai džiuginantis, kad tarp galybės komiksinių filmų, perdirbinių ir tęsinių yra vietos dar ir tokiems projektams. Kiekvienas C. Nolano kūrinys yra svarbus įvykis, garantuojantis stiprų reginį kino teatre ir „Openheimeris“, režisieriaus pirmasis biografinis filmas, šios tradicijos nesulaužo.

Siužetas

Filmas pasakoja atominės bombos išradėjo J. Roberto Openheimerio (Cillian Murphy) gyvenimo istoriją. Siužetas apima kelis svarbiausius jo laikotarpius: ankstyvą jaunystę su polinkiu mokslui ir naujiems atradimams, lyderiavimą Manheteno projektui, kulminavusiam su pavojingiausiu žmonijos sukurto ginklo sukūrimu, įslaptintą apklausą, kurioje Openheimeris buvo teistas už politines pažiūras, ir teismo posėdį, skirtą galutinai sunaikinti jo reputaciją.

Filmas

Per turtingą filmografiją susiformavęs C. Nolano stilius išlaiko panašius privalumus bei trūkumus. Su originaliais konceptais ir eksperimentuoti verčiančiu griežtu nusiteikimu prieš standartinius kompiuterinius efektus, režisierius paverčia savo filmus unikaliais ir kvapą gniaužiančiais kino reginiais, o jo polinkis į nelinijinį istorijos pateikimą irgi atsiperka su įsimintinomis akimirkomis ar netikėtais atskleidimais. Bet režisieriui yra prasčiau su charakterizavimu, jam sunkiau sekasi rašyti natūralius dialogus ar žmogiškas emocijas. C. Nolanas yra techniškas režisierius, nuostabiai apjungiantis originalias istorijas, vaizdą ir garsą, bet jo filmai taip pat yra apibūdinami kaip emociškai šalti. „Openheimeris“ yra pirmas jo biografinis projektas, bet tai vis tiek yra tikras C. Nolano filmas, nes jam galioja tie patys apibūdinimai.

Kaip daugumoje biografijų, Openheimerio istorija yra pažįstamas pakilimo ir nuopolio šablonas, bet režisierius jį išskaido į kelias laiko juostas bei dar papildo su nespalvotai perteikta kito veikėjo perspektyva ir tada nepaliaujamai šokinėja tarp skirtingų laikotarpių. Bendras linijiškumas išlaikomas, filmas prasideda pagrindinio veikėjo jaunyste ir baigiasi senatve, bet su nuolatiniais įsiterpimais iš kito laiko jo gyvenime. Toks siužeto pateikimas jau iškelia Openheimerį virš standartinės Oskarinės biografijos ir parodo įdomesnį tikslą nei vien faktiškai atpasakoti titulinio veikėjo istoriją. Statydamas šalia jo veiksmus ir vėlesnes pasekmes, šloves ir tragedijas, pakilimą ir nuopolį, režisierius šitaip efektyviau atskleidžia patį herojų, jo besikeičiančias pažiūras bei pagrindines filmo temas.

Biografinis žanras šįkart apriboja C. Nolano kaip bombastiškų reginių meistro galimybes, nors jame tikrai yra bent keli tikrai prikaustantys momentai. Trijų valandų trukmės „Openheimeris“ yra ilgiausias ir dialogiškiausias režisieriaus filmas, kur didžioji dalis yra praleidžiama kabinetuose, laboratorijose ar teismo salėje. Bet tie pokalbiai yra pateikti su „Diunkerkui“ (angl. „Dunkirk“) ar „Tenet“ prilygstančia energija. Dažnai naudojamas montažas intensyvina įvykius su skirtingų laikmečių bei perspektyvų susidūrimu ir grėsmingu garso takeliu, nors su juo kartais persistengiama. Garso maišymas kažkodėl yra nuolatinė problema C. Nolano filmuose, kai dialogai būna užgožiami muzikos ar pašalinių garsų, bet mes bent jau turim titrus. Atmetus šią problemėlę, net jei didžiąją epiško filmo dalį sudaro pilkšvuose kambariuose šnekantys susirūpinę vyrai, režisierius vien su tuo tikrai geba prikaustyti dėmesį. Viskas juda greitai ir įtemptai.

Kas nėra labai gerai. Kartais praverčia turėti ramesnę sceną, atokvėpio minutę informacijos suvirškinimui ar jos užtvirtinimui, kad žiūrovai labai nepasimestų. Bet „Openheimeris“ nėra linkęs pristabdyti spartaus tempo. Jei kažką praleidai ir pasimetei, pats kaltas. O tokių tikriausiai bus kiekvienas, nes greitai judančiame, painiame trijų valandų filme vyksta tiek daug, kad viską sugaudyti žiūrint pirmą kartą yra tikrai sunku. Į Openheimerio istoriją įeina daug daug veikėjų ir jie pasiskirsto labai netolygiai. Vieni atlieka svarbią kelių minučių rolę ir dingsta už kadro, kiti yra nereikšmingi pradžioje, bet labai svarbūs pabaigoje arba atvirkščiai. Gaunasi labai tankus veikėjų voratinklis. Bendra siužeto esmė, tematikos ir tikslai išlieka aiškūs, tad reikalai nėra tokie prasti kaip su „Tenet“, bet smegenų žaidimas bandant atskirti galybės veikėjų vardus, pavardes, roles, tikslus ir t.t. tikrai turi įtakos bendram pasimėgavimui. Ir „Openheimeris“ bus dar negailestingesnis tiems, kas turės mažai žinių apie šio veikėjo istoriją bei ją paveikusius asmenis. Kad ir menkas pasidomėjimas apie juos duoda trūkstamo konteksto keliems svarbiems veikėjų sprendimams.

Nolanas dalinai išsprendžia šią problemą net ir į smulkias roles įdėdamas geriausius ir žinomiausius aktorius, tad veikėjus galima atskirti jei ne pagal jų charakteristikas, tai bent jau per pažįstamus veidus. Ne pats efektyviausias istorijos pasakojimo būdas, bet sueina. Visi aktoriai atlieka šaunų darbą, bet su tokia didžiule įvairove ir veikėjų mastu ne visiems pasiseka palikti teigiamą įspūdį. Yra atvejai, kuomet žinomi aktoriai (Gary Oldman, Kenneth Branagh, Casey Affleck) praleidžia tris minutes trijų valandų filme, bet per trumpą laiką gauna pademonstruoti aktorinius sugebėjimus ir įstrigti atmintyje. Kitais atvejais (Rami Malek, Jack Quaid), tie aktoriai nuveikia tiek mažai, kad atmintyje įstringa tuo, kokie jie yra nereikšmingi. Ne visada pasiseka ir svarbesniems veikėjams, Florence Pugh bei Emily Blunt yra prirašytos prie pagrindinių, turi svarbių scenų ir irgi pademonstruoja aktorinius sugebėjimus, bet Openheimerio asmeninis gyvenimas į siužetą įtraukiamas labai atmestinai ir abi aktorės gauna neišpildytas roles. Užtat Matt Damonas yra stiprus savo vaidmenyje, taip pat ir Robert Downey Jr., kurį smagu matyti išlipusį iš Geležinio Žmogaus šarvų į rimtesnę rolę.

Bet pačiame centre yra Cillian Murphy ir „Openheimeris“ geriausiai veikia dėl jo vaidybos. Ilgalaikis C. Nolano kolega, aktorius pirmą kartą gavo pagrindinę rolę jo filme ir tą šansą išnaudoja kaip reikiant, sukurdamas psichologiškai gilų pagrindinio veikėjo portretą. Jo Openheimeris turi lyderišką, protingiausio žmogaus kambaryje aurą bei uždarą charakterį, neleidžiantį prasiveržti emocijoms. Bet kai natūralų smalsumą moksliniams atradimams pakeičia neapsakoma kaltė ir atsakomybė už savo kūrinį, jo gniaužiamos emocijos ir mintys pradeda veržtis per šiurpiausius filmo vaizdinius. „Openheimerio“ marketingas akcentuoja atominę bombą ir jos patyrimą kino ekrane, bet didžiausią galią turi ne sprogimas, o giliai veikėjams į akis žvelgianti kamera ir Cillian Murph‘io veidas parodo ryškią transformaciją iš mokslu susidomėjusiu jaunuolio į Mirtį, pasaulių naikintoją.

Tad grįžtant prie C. Nolano filmų apibūdinimo kaip techniškai nuostabūs, bet emociškai šalti, tas pats tiktų ir „Openheimeriui“. Filmas gražus, aštrus, iš paprasčiausių dialogų sukuria intensyvų kino reginį, o viduryje vykstantis atominės bombos testas turi daugiau parako nei dauguma veiksmo filmų. Bet be kelių tokių segmentų, „Openheimeris“ nėra emociškai sužadinantis, dalinai dėl painoko siužeto ir dar dėl jo pasirinktos siužeto krypties trečiame akte, kai prarandama šiek tiek anksčiau turėto intensyvumo ir giliau lendama į sudėtingesnius politinius trilerius bei teismus. Čia filmas pabrėžia, kad istorija yra apie Openheimerį, jo gyvenimą ir įtaką pasauliui, ne apie atominę bombą ar jos pasekmes, kas (laikykime tai asmenine nuomone) turėtų daugiau aktualumo bei emocinio svorio nei filmo pasirinkta kryptis. Vis dėlto, atidaryta Pandoros dėžė išlieka viena svarbiausių temų ir būtent su šia baugia mintimi filmas paliks žiūrovus nusileidžiant titrams.

Rekomendacija

Čia toks filmas, kurio rekomenduoti nereikia, nes kiekvienam jau žinoma, kad C. Nolano vardas užtikrina tikrai dėmesio vertą reginį. „Openheimeris“ yra jo pirmas blynas biografijos žanre, bet tuo pačiu ir nelabai išsiskiriantis nuo kitų jo projektų savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Kartais nereikalingai painus ir stingantis iš emocinės pusės, bet vis tiek įtraukiantis ir puikus filmas, paremtas labai stipria C. Murph‘io vaidyba.