Iki šiol yra sukurtas ne vienas filmas, kuriame „vaidina“ lėlė Barbė, tačiau ją gaminančiai kompanijai „Mattel“ atėjo metas žengti vieną žingsnį į priekį – kaip ten bebūtų, šis ikoniškas žaislas nusipelno atsiro vaidybinio filmo – sau ir apie save. Ir jei „Barbės“ (angl. „Barbie“) filmas tapo vienu laukiamiausių 2023 m. filmų, turbūt nedaug kas atsimena, kad pirminė projekto idėja užsimezgė dar… 2009 (!) m. Tikrai taip – tam, kad vaidybinis „Barbės“ filmas pasiektų kino teatrus – ir pasiektų būtent toks, koks yra dabar, prireikė net 14 metų (per kuriuos spėjo užaugti ir dar viena su šia lėle žaidusių mergaičių karta). Dabar jau gal sunku įsivaizduoti, bet pagal pirminį variantą, Barbę turėjo vaidinti komikė Amy Schumer, vėliau buvo kalbama apie Oskaro laureatę Anne Hathaway. Keitėsi filmą kurianti studija, režisieriai, scenaristai, pats scenarijus – pagal miglotai pristatytą pradinę idėją, tai turėjo būti filmas vaikams, apie tobulų barbių pasaulyje nepritampančią ir dėl to į realųjį keliaujančią Barbę… Tam tikros auditorijos dalies šį projektą – atseit, tai bus rožinis plastikinis filmas mergaitėms – skepsis lydėjo gana ilgą laiką. Tol, kol paaiškėjo, kad projektą perima Greta Gerwig. Tapo aišku, kad jos rankose šis išankstinę lengvą pašaipą kėlęs projektas tikrai netaps pigiu rožiniu ledinuku. Ir G. Gerwig tą pasitikėjimo ja kreditą pateisina.
Trumpai apie filmo siužetą
Tobulame Barbės pasaulyje kiekviena diena yra tobula ir Barbė (akt. Margot Robbie) gyvena tobulą gyvenimą. Kiekvieną rytą ji pabunda tobulai išsimiegojusi, jos pusryčių skrebutis visada būna tobulai apskrudęs, drabužiai ir šukuosena – tobulai nepriekaištingi. Tobulai sutvarkyta ir visa Barbės šalis: čia dirba, kuria ir postus užima tik barbės: nuo prezidentės iki statybininkių, nuo aukščiausiojo teismo teisėjų iki darželio auklėtojų, nuo visų sričių Nobelio premijos laureačių, chirurgių, astronaučių, čempionių, menininkų, iki… visur visus postus, darbus ir pozicijas užima tik barbės. Tiesa, Barbės pasaulyje dar yra ir Kenas (akt. Ryan Gosling), bet jis, kaip ir kiti kenai, egzistuoja tik tada, jei Barbė teikiasi juos pastebėti. Vis tik vieną tobulą vakarą tobulai šviesią Barbės galvą netikėtai perskrodžia visai netobula mintis apie mirtį ir gyvenimo laikinumą. Ir tobulasis Barbės pasaulis po truputį ima eižėti (kol kas pasireikšdamas tik celiulitu ir plokščiapadyste). Paklaususi patarimo Keistosios Barbės (akt. Kate McKinnon), Barbė keliauja į tikrąjį pasaulį tam, kad galėtų sutvarkyti savąjį. Tiesa, tai, ką ji čia išvysta, yra visiška Barbės pasaulio priešingybė. Ir kol Barbė kontempliuoja tai, ką išvydo, ir tai, ką jai reikėtų daryti, Kenui šitas keistas tikrasis pasaulis tampa įvėpimo šaltiniu.
Feel the glamour in pink
Būkim atviri – stebint šio filmo reklaminę kampaniją, žiūrint anonsus ir žinant, kad, kaip bebūtų, jo užsakovė yra žaislų pasaulio milžinė „Mattel“, tikrai nuoširdžiai galima iš šio filmo tikėtis arba plastikinio šaltibarščių spalvos kičo su blizgučiais, arba ilgiausios pasaulyje „Mattel“ reklamos – arba ir to, ir to tuo pačiu metu. Tiesos akimirka vis tik parodo, kad skeptikai tuščiai aštrino dantis ir liežuvius, manydami, kad tai bus tik paauglių mergaičių auditorijai skirtas filmas. Taip, iš dalies jis toks ir yra, ir, kad ir kaip paradoksalu, turbūt būtent šią žiūrovų dalį daugiausiai ir sutrauks prie ekranų. Bet ne tik.
„Bet ne tik“ – tinka praktiškai bet kuriuo aspektu aptariant šį filmą. Taip, tai IR gigantiška „Mattel“ reklama“, IR mergaitiškas filmas, IR rožinis kičas, IR blizgučiai. Bet ne tik. Ir tas „bet ne tik“ šį filmą kilsteli daug aukščiau, nei buvo galima tikėtis.
Grynasis feminizmas
Ir svariausia to „bet ne tik“ sudedamoji dalis yra feminizmas, kuriuo G. Gerwig čia meistriškai sužongliruoja tuo pačiu metu ir lengvai pasišaipydama, ir mindama ant jautriausių stygų, ir būdama rimta iki negalėjimo. Pamenate? Barbė gyvena idealiame pasaulyje, kuriame viskas o viskas priklauso moterims ir nuo moterų. Bet ne, tai nėra feminizmas – na, nebent antrosios bangos radikaliosios atšakos, teigusios, kad moterys yra visa kaip pranašesnės už vyrus ir todėl visos pozicijos turėtų būti perleistos joms. Tai, ką matome filmo pradžioje yra matriarchatas, kurį netrunka pakeisti patriarchatas, gal kiek kreivai nusižiūrėtas nuo realaus pasaulio. G. Gerwig per filmo personažus leidžia labai aiškiai suvokti, kad nei vienas, nei kitas kraštutinumas nėra gerai – nėra gerai, jei kas nors yra diskriminuojamas (dėl lyties) ir dėl to jaučiasi negerai.
Tuo pačiu užmoju ji kabina ir dar vieną – šalutinę temą – autoidentiteto ir primena, kad kiekviena(s) esame visavertis(-ė) ir „išpildyta(s)“ – patys savaime, tokie, kokie esame, be jokių „antrų puselių“. Tam, kad būtume, esame visiškai pakankami, o mūsų laimė, mūsų vertė (ir savivertė) nepriklauso ir negali priklausyti kitiems ar nuo kitų.
Tiesa, visa tai parodoma pasitelkiant gana primityvias klišes, kartais net pabrėžtinį kičą, kas susilaukė kai kurių žiūrovų nepasitenkinimo. Tačiau kartu tai sukuria gana įdomų paradoksą: filmas „Barbė“ yra kaip ir pati kontroversiškoji lėlė – kartu ir feminizmas, ir didžiausios klišės, su kuriomis pats feminizmas kovoja. Kaip ir Barbė – išlaisvinusi milijonų mergaičių mintis ir svajones, įgalinusi siekti iki tol, atrodytų, moterims neįmanomų tikslų, bet sudaiktinusi ir seksualizavusi kūną.
Kaip paaiškinti vaikams?
Nors sprendžiant „pagal viršelį“ atrodytų, kad šis filmas gali būti kaip tik ta neįpareigojanti visos šeimos pramoga, vis tik toli gražu nuo to (ką jau ir spėjome aptarti). Bet jei pasimovėte ant šito kabliuko, tai sėkmės bandant paaiškinti, kodėl Barbė verkia, kai Glorija (akt. America Ferrera) greitakalbe beria tai, kokius neįmanomus lūkesčius visuomenė kelia moterims. Kodėl Barbei „Mattel“ valdybos posėdis – pardon my French – kitaip tariant dešrelių balius – atrodo neįmanomai keistas, o mums ne? Kodėl tiesiog gatvėje gali tapti seksualinio smurto taikiniu? Kuo blogai vakarykštės prezidentės ir teisėjos, pilstančios alų kenams?
Žinoma, tai jau kiek gilesni sluoksniai, bet G. Gerwig pasilieka sau teisę prikaišioti įvairių kultūrinių juokelių bei kontekstų. Prieš pat filmo premjerą duotame interviu ji atskleidė, kad „Barbės“ filmui įtaką padarė 29 filmai. Kai kuriuos jų tikrai nesunkiai atpažinsite ir iškoduosite (kad ir pirmajame anonse rodyta filmo pradžia, kuri barbiškai atkartoja Stanley Kubricko „2001: kosminę odisėją“ (angl. „2001: A Space Odyssey”, 1968 m.).
Kai kurie filmo momentai nustebina netikėta drąsa (ar akiplėšiškumu?) taip, kad net kyla klausimas: „Kaip „Mattel“ tai leido?“. Kartais be užuolankų drebiama apie tai, kokie šios kompanijos (?) veiklos principai ir kokia Barbės – kaip prekės ženklo ir kultūrinio fenomeno – tamsioji pusė. Vis tik nepaisant to, galiausiai atrodo, kad „Mattel“, nepaisant visų kalčių, gauna savotišką (gal kiek ir nepelnytą) moralinį išrišimą. Nieko keisto, kas moka, tas ir muziką užsako.
Techniniai dalykai
O kalbant apie muziką… Kol šis filmas dar buvo pakeliui į kino teatrus, netilo kalbos, spekuliacijos, spėlionės ir netgi gan griežti reikalavimai dėl danų grupės „Aqua“ dainos „Barbie Girl“. Vieniems atrodė akivaizdu, kad ši daina privalo būti įtraukta į „Barbės“ garso takelį – nes, na, „Barbie girl, living in the Barbie world, life in plastic, it‘s fantastic“(liet. „Mergaitė Barbė gyvena Barbės pasaulyje – gyvenimas plastike yra fantastiškas“), kiti gi buvo tos nuomonės, kad „Barbie Girl“ „Barbės“ filme būtų tiesiog sviestas sviestuotas – pernelyg banalus pasirinkimas. Dar kiti prisiminė „Barbie Girl“ įžiebtą teisinį ginčą tarp grupės „Aqua“, gynusios savo teisę į žodžio laisvę ir „Mattel“ susirūpinusios autorinėmis teisėmis ir Barbės įvaizdžiu.
Ir nors visi dievagojosi, kad „Barbie Girl“ šiame filme neskambės, vis tik, panašu, aktorei Margot Robbie pavyko įkalbinti G. Gerwig kokiu nors būdu įtraukti šią dainą. Tai ar „Barbie Girl“ skamba jame? Ir taip, ir ne – nors tai NĖRA autentiškoji „Barbie Girl“, jos neabejotinai atpažįstami motyvai yra panaudoti kitame kūrinyje. Jau net neskaitant to, kai kiekvieną kartą pasigirsta „Hi, Barbie!“ – „Hi, Ken!“, taip ir norisi pratęsti.
Žinoma, filme skamba (ar neskamba?) ne tik šita daina – dvi iš jų sukūrė Keną vaidinantis R. Goslingas
Filmas spalvingas (kur jau ten – kalbama, kad jį filmuojant visame pasaulyje ėmė stigti rausvų dažų!), dinamiškas, nors kartu ir šiek tiek chaotiškas, bet G. Gerwig to chaoso leidžia tik tiek, kiek gali suvaldyti. Kai kurios kino technikos naudojamos pabrėžtinai, siekiant suteikti kičo, komikso ar komiškumo efektus (pvz. demonstratyvus judesių sulėtinimas ar kone animacijos estetiką įgaunanti Barbės ir Keno kelionė į realųjį pasaulį).
Aktoriai ir vaidmenys
Na, menka paslaptis – kai kalbame apie filmą „Barbė“, iš esmės kalbame apie du personažus: Barbę ir Keną, bei juos įkūnijusius aktorius Margot Robbie ir Ryaną Goslingą. Abu jie savo darbą atlieka puikiai, o ir vaidmenys – ne tokie ir paprasti, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.
Tiek Barbė, tiek Kenas per visą filmą patiria didžiulį pasikeitimą, vadinamąją personažo arką. Ir tie pokyčiai daugybiniai. Susidūrimas su realybe tėra pirmasis postūmis – suprasti, kas buvo blogai praeityje, ką reikėtų keisti, pripažinti savo klaidas ir pasistengti jų nebekartoti. Tiesa, toks augimas yra skausmingas ir – ypač Barbė – tai pajunta. Vėlgi gal kiek paradoksalu, kad praregėti jai padeda Kenas – kaip ten bebūtų Barbės pasaulio šeimininkė yra Barbė, ir jos galioje padaryti taip, kad ne tik barbės, bet visi čia gyvenantys būtų laimingi.
Taip, nors filmo centras, esmė ir prasmė yra Barbė, jame atsiranda vietos ir Kenui. Ne kaip Barbės pasaulio dekoracijai (kokia, beje, yra jo pirminė paskirtis). Kenui – kaip Kenui. Tuo metu, kai tampa aišku, kad Barbės misija – gelbėti trūkinėjantį idealų Barbės pasaulį, netikėtai, bet visai pagrįstai paklausiama: „O ko gi nori Kenas?“. Ir net jei tie jo norai iš pradžių atrodo keistoki, o galiausiai paaiškėja, kad tai net nėra, ko jis iš tikrųjų giliai širdyje nori, tos paieškos jam (ir Barbei) padeda augti.
Beje, atsigrįžtant į „Mattel“ istoriją, įdomi detalė tampa ta, kad klasikinė (stereotipinė) Barbė visada puikuojasi ilgais vešliais plaukais, o Kenas tenkinasi plastikine šukuosena. Taip jau susiklostė, kad pirmųjų Kenų plaukai kažkodėl nesilaikydavo – sušlapę kenai „nuplikdavo“ tarsi apšvitinti radiacijos, tad „Mattel“ nusprendė, kad jei jau Kenas turės plaukus, tai nebent plastikinius. Ir nors „Mattel“ vėliau pavyko sukurti Keną su „tikrais plaukais“, vis tik stereotipinio Keno plastikinė šukuosena byloja iškalbingą detalę – plastikiniame Barbės pasaulyje Kenas tėra dar vienas Barbės aksesuaras. Kažkokią tokią egzistencinę graužatį, matyt, pajunta ir šio filmo Kenas.
Kiti personažai pasirodo probėgšmiais: keistoji Barbė (akt. Kate McKinnon), „Mattel“ darbuotoja, vieniša mama Glorija (akt. America Ferrera), jos paauglė dukra Saša (akt. Ariana Greenblatt), išgyvenanti paauglišką atšalimą su mama, „Mattel“ vadovas (akt. Will Ferrell), Ruth Handler (akt. Rhea Perlman), toks nekeniškas kenas(?) Alanas (akt. Michel Cera), na ir daugybė barbių ir kenų (tarp kurių, ko gero, labiausiai žinomos Dua Lipos ir Johno Cenos pavardės).
Beje, barbės ir kenai – ne tik stereotipiniai. Taip, pagrindinė porelė yra būtent tokia – baltaodžiai, mėlynakiai blondinai, tačiau Barbės pasaulis atviras įvairovei – todėl čia barbės ir kenai čia yra įvairių rasių, turintys negalią ar kūno formomis esantys toli nuo „stereotipinio“ idealo. Neabejotinai, tai ne vien režisierės sąmoningumas ar noras taikyti į politinio korektiškumo normas – tai ir aliuzija į „Mattel“ gaminius: 1997 m. pasirodė Barbė neįgaliojo vežimėlyje, 2016 m. kompanija pristatė 7 naujus odos atspalvius, 22 akių spalvas, 24 šukuosenas; pernai gegužę – naują seriją lėlių, vaizduojamų su negalia (Barbė su kojos protezu, Barbė su klausos aparatu, Kenas, sergantis baltme), o šiemet – Dauno sindromą turinčią Barbę. Beje, jau kuris laikas „Mattel“ gamina lėles, reprezentuojančias įvairaus kūno sudėjimo žmones. Tiesa, G. Gerwig nepraleidžia progos priminti ir ITIN keistų „Mattel“ gaminių, kaip antai bręstanti Skiperė ar Barbė, kuriai ant nugaros įtaisytas televizorius.
Reziumė
„Barbė“ – net ir per smarkiai nesižarstant epitetais, tenka pripažinti, kad tai yra, jei ne meistriškai, tai labai gudriai susuktas filmas. Galbūt kažkas pasiklys ir pasimes tame paviršiniame – kičo, plastiko, blizgučių, klišių ir rausvos spalvos sluoksnyje ir be jo daugiau nieko nebematys. Bet į šį filmą G. Gerwig sudėjo tikrai labai daug, sąmoningai palikdama kai kuriuos žiūrovus skęsti tame pirmajame sacharininiame sluoksnyje. Tačiau nupūtus tuos lipnius blizgučius į akis pažvelgia liūdna, sunki ir skaudi realybė, kad būti moterimi (vis dar) (deja) nėra lengva. Nei Barbei, nei pačioms moterims. Tad su vienu filmu gauname tikrai daug: aktualią feminizmo (ir saviugdos) pamoką, kokybišką pramogą, gausybę populiariosios kultūros užuominų ir trumpą pačios Barbės sukūrimo istoriją. Ir net jei tai šias lėles gaminančios firmos užsakymas, G. Gerwig rankose jis tapo tikrai daug daugiau nei vien ikoniškosios Barbės reklama.
