One Direction: kur mes dabar

Koncertinių dokumentinių filmų „Prodigy: Liepsnojantis pasaulis“, „Adele: Gyvai iš Royal Albert Hall“ ir „The Rolling Stones: Hyde Parko koncertas“ kūrėjas, britas Paulas Dugdale ryžtasi apipavidalinti ir visiškai iš naujos pozicijos pateikti paauglių dievukų koncertinio turo akimirkas, papasakoti apie jų pasaulėžiūrą į pasaulį bei pasidalyti jų filosofija į daugelį jaunų žmonių kamuojančių klausimų.

Kūrinio vidus

Lygiai prieš metus tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje tuo pačiu metu pasirodė pirmasis britų vaikinų grupės One Direction dokumentinis-muzikinis filmas, pasakojantis apie jų kasdienybę ir akimirkas iš koncertinių turų. Akivaizdu, kad tiek grupės prodiuseriai, tiek filmo kūrėjai bandė pasipelnyti iš naivių ir aklų gerbėjų, užtemdytų šios grupės vaikinų išvaizda. Taip, nereikia slėpti to, kas yra akivaizdu. Jų populiarumas priklauso vien tik dėl išorinio grožio, na, dar ir visai malonių balsų, tačiau tikrai ne dėl atliekamos muzikos, kuri po daugelių metų bus užmiršta. Lygiai taip pat kaip ir Backstreet Boys ar N‘Sync, kurie savo laikais galėjo pasigirti dar didesniu dėmesiu nei One Direction.

Naujame filme, jeigu ji galima pavadinti filmu, parodomos akimirkos iš grupės koncerto San Sire, legendiniame Milano stadione. Kaip ir pirmtake, kuris dienos šviesą pamatė prieš metus, tiek ten, tiek čia galima išgirsti pačius didžiausius grupės hitus, tiek ir ne itin pirmaujančias dainas. Muzika, kaip ir pridera, skirta tik mažų mergaičių ausims, tačiau tai nėra blogai. Jeigu visas filmas būtų vien tik koncertas, tai galima būtų jį pavadinti geru reginiu gerbėjams, tačiau, kai dar įkišami nesąmoningi intarpai iš užkulisių, visiškai tušti pokalbiai apie nieką bei kasdienybės reikalai, tai pasidaro aišku – kūrėjai vėl neturėjo jokių idėjų ir padarė tą patį darbą, kaip ir prieš metus, tik žinoma, pakeitė aplinką. Nuobodžiai, nesklandžiai ir visiškai tuščiai švaistomas laikas – tiek kūrėjų, tiek žiūrovų.

Žinoma, nereikia pamiršti ir to fakto, kad filmo metu parodyti jautrūs grupės vokalistų prisipažinimai, jų geraširdiškumas, meilė gerbėjams, na ir žinoma, kvailiojimai, neišpasakytas „kietumas“, kuris be jokių kalbų pakerės moksleives, kurios svajoja apie princus ant balto žirgo pačios būdamos varlėmis. Taip pat juoką sukelia grupės narių bandymas pafilosofuoti apie gyvenimiškas problemas, lyg jie būtų gyvenimą pragyvenę senjorai. Taip, tokie pokalbiai nors ir atrodo juokingi, tačiau turi tik vieną pliusą – jie nėra negatyvūs paaugliams. Čia jau ne nuo pavadėlio nutrūkęs J. Bieberis, kurio gyvenimas virsta į sąvartyną. Todėl bežiūrint į filmo turinį, šis siužetinės filmo linijos eigos ir scenarijaus dalyvis vertas pliuso.

Pasibaigus filmui supranti, kad kūrėjai ne tik, kad apmovė su skambiais filmo šūkiais, tačiau jie tai padarė antrą kartą. Filmas visiškai neišsiskiria nuo to, kurį teko matyti lygiai prieš metus. Nenustebsime, jeigu ir po metų pasirodys dar viena juosta apie šiuos vaikinus, kurie galbūt greitu metu pasuks atskirais keliais, bandys sukurti solines karjeras kaip Backstreet Boys ir N‘Sync vaikinai, tačiau supratę, kad jiems tas sekasi sunkiai, jie po dešimties metų apjungs iš naujo grupę ir sugrįš į didžiąją sceną. Tik, ar tada jie bus kam nors įdomus? Tenka abejoti. Pavyzdys – jau minėta grupė Backstreet Boys.

Techninė juostos pusė

Techniškai aptarti šį filmą irgi sunku, nes čia irgi ne viskas taip gerai, kaip galėtų būti. Pirmiausia, tai itin apgailėtinas montažas, kuris paverčia rodomos juostos veiksmą į makalynę. Perėjimas iš koncerto akimirkų prie pokalbių ar užkulisinės grupės veiklos atrodo išties prastai.

Operatoriaus darbas galėjo būti žymiai efektingesnis. Koncerto metu matome choreografiją, kurią buvo galima apčiuopti žymiai efektingiau, taip pat nepavyksta gerai perteikti atmosferos, tvyraujančios koncerto metu. Labai vangiai žaidžiama su gerbėjais, susirinkusiais pamatyti gyvai savo dievukus.

Dėl garso takelio nėra jokių priekaištų, nes atlikėjai visgi dainavo savo dainas, kurios nors ir neturi gilesnių tekstų, tačiau visai neblogai klausosi. Taip pat ir garso montažas suteikia dainoms galios. Nors ir ne metalas ar rokas, o saldus popsas, tačiau ir popsas gali skambėti gerai – tai yra šio muzikinio žanro pavyzdys.

Aktorių kolektyvinis darbas

Beprasmiška kalbėti apie aktorius tokio žanro filme, kuriame prieš kameras pasirodo patys grupės nariai. Žinoma, tenka pripažinti vieną aspektą – jie visgi bando vaidinti. Jeigu kažkas pasakys, kad ne, jie natūraliai čia viską pasakoja, tai tas žmogus būtų neteisus. Tokio pobūdžio filmuose visada yra surašytas scenarijus, kuris veikia kaip dar viena marketinginė priemonė galinti užverbuoti dar daugiau žmonių. Bandymas primesti rimtus ir dorai gyvenančius vaikinus pavyko, bet tik gerbėjų akyse. Nešališkas žmogus iš karto pastebi klastą bežiūrint į šiuos penkis britų atlikėjus.

Verdiktas

„One Direction: kur mes dabar“ – tai antras neskoningas ir visiškai tuščias bandymas pavergti savo klausomos muzikos gerbėjus pateikiant apkarpytas akimirkas iš koncertinio turo, šabloninius ir neįdomius pokalbius apie nieką, neišvaizdžią išorę ir labai jau daug primestino atlikėjų „kietumo“ pasirodant prieš kameros objektyvą.