2006 m Sarajevo kino akademijos absolventas Farukas Lončarevičius debiutavo su savo pirmuoju ilgametražiu filmu „Mama ir tėtis“ („Mama i tata“). 2013 m. šis bosnių režisierius pristatė savo antrąjį darbą „Su mama“ („Sa mamom“). 2013 m. apdovanota „Cineuropa“ Sarajevo tarptautinio filmų festivalio prizu, juosta oficialiai teikiama kaip Bosnijos ir Hercogovinos kandidatė Oskarui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
Filmo centre – vidurinės klasės šeima. Jasna (akt. Mira Furlan), devynerius metus kovojusi su krūties vėžiu pasiekia paskutinę šios ligos stadiją. Gerbiama gydytoja, veikli, itin aštraus proto moteris, valdinga žmona ir motina suvokia, kad toliau kovoti beprasmiška, lieka tik susitaikyti su likimu. Tai padaryti tenka ne tik jai, bet ir kitiems šeimos nariams – sutuoktiniui Mladenui (akt. Branko Djurič) bei dukroms – paauglei Lunai (akt. Edina Kordič) ir vyresnėlei Berinai (akt. Marija Pikič), o tai jiems tampa gal net sunkiau nei pačiai Jasnai. Atvirai apie ligos eigą ji gali pasikalbėti tik su savo seserimi, taip pat gydytoja, Kaca (akt. Sanja Vejnovič) . Mladenas sunkiai pakelia mintį, kad žmonos netektis yra neišvengiama, ir tampa kiek artimesnis Lunai – intravertei, nekalbiai paauglei. Berina, jauna menų studentė, lieka tarsi vienui viena – ji vienintelė stengiasi savaip išsaugoti mamą, griebdamasi ritualų, magijos, religijos.
Berinai tenka susitaikyti ne tik su neišvengiamai artėjančia mamos netektimi, bet ir su savo bundančiu seksualumu. Seksualinio alkio, kaip sielvarto palydovo, neišvengia ir Mladenas. Tokiu būdu filme susipina mirties ir gyvybingumo linijos.
„Su mama“ – netipinis Balkanų filmas, o tiesiog istorija, galėjusi nutikti ir nutinkanti praktiškai bet kur. Tai – autentiška paties režisieriaus šeimos istorija – jo teta, viena geriausių ne tik Bosnijos ir Hercogovinos, bet net ir viso pasaulio gydytojų – onkologų, mirė nuo krūties vėžio. Filmas remiasi jos liga ir jos bendravimu su vyresniąja dukterimi. Pasirinkta tokia aktuali problematika, kad autentiška istorija tampa universalia – 2012 m. visame pasaulyje vėžys diagnozuotas 14, 1 mln. suaugusiųjų (3 mln. Europoje), tais pačiais metais užregistruota 8,2 mln. mirusiųjų nuo šios ligos (Europoje 1,7 mln.).
Stipriausi filmo personažai – Berina ir Jasna. Berina – uždara ir nekalbi, kaip ir kiti šeimos nariai, tačiau ji vienintelė ieško ne tik savitų būdų paveikti mamos ligą, bet ir išreikšti save per meną ir realizuoti seksualumo perteklių. Paradoksalu, tačiau būtent mirštanti Jasna, bent jau iš pradžių, atrodo energingiausia ir ekspresyviausia iš visų savo šeimos narių. Aktorė Mira Furlan atskleidžia daugiasluoksnį ir realistišką Jasnos portretą – susitaikiusi su neišvengiama ligos baigtimi ji tampa griežtesnė bei pilna nevaldomo pykčio bei pagiežos. Tačiau tai jokiu būdu nėra kaltinimas – režisieriui ir aktorei puikiai pavyksta perteikti ligos keičiamą asmenybę, išvengiant bet kokio šališkumo.
Vis tik M. Furlan nebuvo patenkinta galutiniu filmo rezultatu – režisierius net šešis kartus keitė scenarijų, galiausiai iš jau nufilmuotos medžiagos „iškirpo“ nemažai scenų su M. Furlan. Šiuo atveju galima suprasti ir režisierių, kuris filmą kuria pagal savo suvokimą ir požiūrį, tačiau sunku nesutikti su M. Furlan – nežinome ir nebesužinosime, koks buvo pradinis scenarijus, kurį aktorė įvardija kaip tobulą, tačiau galutinis rezultatas tikrai turėjo potencialo būti geresnis. Nors režisierius teigia rodantis realybę, tokią, kokia ji yra, kai kurios filmo scenos neatrodo labai realistiškai. Be to, daugiausia dėmesio skiriama Berinai, kurios personažas vis tik nėra toks įdomus kaip Jasnos – praleista proga dar labiau išplėtoti, paaštrinti šį personažą, Jasnos ir Berinos tarpusavio santykius, jų evoliuciją. Kiti personažai atskleisti ir išplėtoti dar mažiau.
Filmą gelbsti ypatingas režisieriaus gebėjimas minimaliomis priemonėmis perteikti daugybę svarbių dalykų. Filme yra vos keli dialogai, net ir pagrindinės veikėjos– Berina ir Jasna – per visą filmą ištaria vos kelias frazes. Tai filmas, kuriame tyla pasako daugiau nei žodžiai. Muzika – tik diagetinė, tokiu būdu išlaikomas subtilus sudėtingų emocijų perteikimas ir nenukrypstama į melodramą. Personažų vidinę būseną labiau atskleidžia ne tiek žodžiai, kiek veiksmai ir veido mimikos.
Kitas teigiamas dalykas, tempiantis už ausų visą skylėtą scenarijų yra puikus operatoriaus darbas, kokybiškas juostos formatas ir stipri finalinė kompozicija, įrėminanti visą filmą, ir suteikianti savotišką filosofinį formatą. Nors režisierius interviu tvirtina vengęs bet kokios estetikos ir norėjęs parodyti „gryną“ gyvenimą, vis tik išliko keletas ypatingai kinematografiškų kadrų – pavyzdžiui, nuo lietaus po stogine stovintys Berina ir Tarikas arba filmo pabaigoje Berina, bėganti krantine. Ypatingas filmo techninis formatas suteikia ypatingą aiškumą bei vaizdo „švarumą“.
Filmui surinktas puikus aktorių kolektyvas – be jau minėtos kroatų kino žvaigždės Miros Furlan, besifilmuojančios amerikiečių serialuose („Babilonas 5“/ „Babilon 5“, „Dingę“/ „Lost“), – europietiško kino mėgėjai galėjo ją pastebėti filme „Gimę mylėti“ („Venuto al mondo“, 2013 m.) – filme taip pat vaidina, kiek neįprastu sau amplua, bosnių komikas Branko Djuričius, puikiai pažįstamas iš Denis‘o Tanovičiaus filmo „Niekieno žemė“ („No Man‘s Land“, 2001 m.), pelniusio Oskaro apdovanojimą geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Šįkart Mladeno vadumo – tylaus, uždaro, žmonai neprieštaraujančio sutuoktinio, bandančio susitaikyti su neišvengiamu praradimu. Jauna bosnių aktorė Marija Pikič, subtiliai įkūnija Beriną, nors pats personažas neduoda ypatingos galimybės atskleisti ypatingų aktorinių gabumų.
Filmas „Su mama“ – jautri ir subtiliai papasakota asmeninė istorija, dėl pasirinktos temos aktualumo ir globalumo, tampanti universaliu pasakojimu, išvengiančiu būdingų nacionalinių ir regioninių filmų ypatumų.
