„Šarados“ – tai mistiška režisieriaus Stanley Donen‘o drama. Jį taip pat puikiai žinome ir kaip miuziklo „Singin‘ in the Rain“ režisierių, kuris, su Gene Kelly pagalba, užsitarnavo net 8.4 įvertinimą internetinėje filmų duomenų bazėje (IMDb). Grįžtant prie „Šaradų“, tai, kaip ir daugelis kitų filmų, kuriuose vaidina Audrey Hepburn, taip pat ir šiame veikėjų gyvenimai yra pateikti komiškoje šviesoje. Įdomu, kad Cary Grant‘as iš pat pradžių nusprendė atsisakyti savo vaidmens filme dėl aktorių amžiaus skirtumo (jam tuomet jau buvo 59 metai, o Hepburn – tik 33). Aktorius teigė, jog šitaip jaustųsi kaip persekiotojas, grobuonis. Scenarijaus autoriai turėjo koreguoti siužetą ir nusprendė visas romantiškas eilutes paskirti Hepburn vaidmeniui, taip padarydami persekiotoja ir viliotoja būtent ją.
Filmo siužetinė linija
Filmo veiksmas koncentruojamas ties jaunos našlės, Reginos Lampert (Audrey Hepburn), gyvenimu. Po netikėtos ir neaiškios savo vyro mirties, moteris lieka net be pastogės – grįžusi iš kelionės namo, ji randa tik tuščius apartamentus. Ją pokalbiui išsikviečia CŽV agentas (Walter Matthau) ir praneša, jog vyras yra palikęs nemažą turtą, kuris tampa gobšių jo karo laikų draugų taikiniu. Moteris atsiduria pavojaus centre. Ironiška tai, kad moteris net pati nežino, kur paslėptas vyro turtas – viskas, kas liko po jo mirties – tai kelioninis krepšys su keliais kasdienio naudojimo daiktais. Atostogų metu jos gyvenime netikėtai atsiranda vyriškis vardu Peter Joshua (Cary Grant), su kuriuo ji susitaria susitikti ir sugrįžusi į Paryžių. Netikėta pažintis moteriai nepasirodo kažkuo neįprasta, ypač, kai šis jaunas didvyris vėliau sutinka ją ginti nuo trijų turtų išbadėjusių vyrų, kurie padarytų bet ką, kad atgautų tariamai savo pinigus. Prasideda spėliojimai: kas iš tiesų yra šie žmonės? Kur paslėpti ir kam teisėtai priklauso tie 250 000 JAV dolerių? Kuo išvis galima pasitikėti šioje situacijoje? Viskas darosi dar keisčiau, kai persekiotojai pradedami po vieną žudyti. Viskas vyksta tik penkių žmonių tarpe, tad belieka išsiaiškinti, kas iš jų yra tikrasis žudikas. Prasideda tikras šaradų sprendimas, kur viskas yra ne taip, kaip atrodo.
Vaidyba ir techninė filmo pusė
Audrey Hepburn šį kartą pasirodė kiek neįprastame jai vaidmenyje. Nepaisant besimezgančios meilės jos gelbėtojui, šiame filme aktorė prisideda prie mistiškos bylos sprendimo. Net ir tokioje rolėje aktorė sugeba išlikti elegantiška ir žavinga moterimi. Kaip bebūtų, tokiai trapiai moteriai nelabai tinka vaidinti smurto scenose. Žinoma, pagirtina tai, jog neapsiribojama tik vieno tipo vaidmenimis, tačiau, lyginant su kitomis jos rolėmis, ši tikrai nebuvo iki galo išplėtota ir išjausta. Cary Grant‘ui, priešingai, tokie vaidmenys yra gana įprasti („Notorious“, „North by Northwest“), todėl jis daug geriau susidorojo su savo role. Įtikinamos vaidybos dėka buvo puikiai išlaikyta personažo paslaptis ir būtent todėl jo vaidmuo filme tapo kone svarbiausias ir įdomiausias.
Keisčiausia šio filmo dalis – tarp žmogžudysčių ir smurto užsimezganti pagrindinių veikėjų meilė. Kaip jau minėta, siužetas buvo koreguotas, todėl visos romantiškos scenos buvo inicijuojamos Hepburn. Labai keista pasirodė tai, kaip greitai šis jausmas išplėtotas – filme labai mažai vietų, kur aktoriai kalbėtų apie savo jausmus ar kaip kitaip juos reikštų. Peterio meilė atrodo greičiau jau tėviška, o ne romantiška, o moters meilei, rodos, netrukdo nei žiaurūs aplinkos įvykiai, nei Peterio melas. Be visa ko, ir jo pačio atsakas į jausmus labai jau vyriškas ir toks subtilus, kad ganėtinai sunku jį pamatyti. Nepaisant to, pats filmo siužetas yra labai nuoseklus ir intriguojantis. Filmas po išleidimo net buvo siejamas su režisieriaus Hitchcock‘o pavarde dėl filme sukurtos nežinomybės ir staigių siužetinių posūkių. Iki pat filmo galo išlaikyta nežinia, įtampa ir tik paskutinėmis minutėmis atsiskleidžia visa filmo idėja.
Filme daugiausiai naudotos šiltos, pastelinės spalvos. Hepburn, kaip visuomet, išsiskyrė savo elegancija ir skoningais drabužiais, kurie suteikė moterišką atspalvį visam filmui. Net niūriausios scenos buvo pavaizduotos įprastoje ir ramioje filmo aplinkoje, tad šitaip jos prarado didelę dalį galimo siaubo.
Filmo garso takelis nebuvo labai įsimenantis, galima sakyti buvo tik vienas pagrindinis kūrinys ir viso filmo metu buvo pateikiamos skirtingos jo aranžuotės. Žinoma, jei parinkta tik viena pagrindinė garsinė linija, tai nereiškia, kad turėtų būti prasta, pavyzdžiui, filme „Pusryčiai pas Tifani“ („Breakfast at Tiffany‘s) grojusi Moon River tikrai užpildė visą filmo atmosferą ir nieko netrūko. Šito, deja, negalėtume pasakyti apie šio filmo muziką. Nors pats kūrinys ir yra pakankamai sudėtingas ir įdomus, filmo metu jis neįsiminė ir mažai prisidėjo prie kūrinio nuotaikos kūrimo.
Kalbant apie siužeto klaidas, tai šiame filme jų tik keletas. Pavyzdžiui, vienoje scenoje vienas iš persekiotojų grasino Peteriui ginklu, laikydamas jį ne savo sveikojoje rankoje, o sužalotoje (vietoj rankos – kablys), tad akivaizdu, kad jis nebūtų galėjęs iššauti. Apie tai, atrodo, scenarijaus autoriai nepagalvojo. Toliau, scenoje, kurioje Peteris ir Regina plaukia laivu, yra „klišių“ kalbant apie apšvietimą: pavyzdžiui, laivui plaukiant po tiltu, nepasikeičia scenos apšvietimas, kas išduoda, jog naudotas išorinis šviesos šaltinis (tiesiog panaikinamas natūralumo įspūdis). Taip pat, vienoje scenos dalyje, kur aktoriai filmuojami dideliu mastu, laive yra išjungiamos visos šviesos, bet rodant laivą iš toliau – šviesos toliau dega. Žinoma, tai yra tik smulkmenos, atsižvelgiant į visą techninį filmo aktualizavimą.
Apibendrinimas
„Šarados“ – tai įtempta, mistinė, bet kartu ir komiška drama, kuri savo netikėtais siužetiniais vingiais prikausto dėmesį. Labai gerai išplėtota siužetinė linija, puikus aktorių kolektyvas su žavingąja Hepburn priešaky ir nesibaigiantys netikėtumai tiesiog įtraukia į veikėjų gyvenimą. Viso filmo metu, kad ir kiek stengsitės išspręsti šią šaradą, vis vien viskas galiausiai baigsis visai ne taip, kaip jūs tikėjotės.
