Oi, laivas dingo!

Mažo biudžeto animacinių filmų mūsų kino teatruose pasirodo tikrai nemažai. Mažas biudžetas tiesiogiai susisieja su tuo faktu, kad šie animaciniai filmukai atkeliauja iš kurios nors Europos valstybės. Dažniausiai pasirodo prancūzų kūriniai, tačiau kartais pasirodo filmukai iš Belgijos ar Vokietijos. Vienintelė problema yra ta, kad šie animaciniai filmai, kad ir kiek kitokia animacija, retai parodo kažką tokio, aks būtų įdomu. Dažniausiai tai būna didelių JAV kino studijų sukurtų animacinių filmukų mišinys, kuris šiek tiek nuvilia ir būna nuobodus. Bet jei jau be išankstinių nusistatymų, į mūsų kino teatrus galiausiai atklysta vokiečių kurtas filmukas „Oi, laivas dingo!“.

Turinys

Artėjantis tvanas sugina visus pasaulio gyvūnus prie Nojaus arkos. Ten visi ruošiasi lipti į gigantišką laivą, kuris juos išgelbės nuo visų siunčiamų negandų. Deja, tokia laimė kliūna ne visiems ir keli nelaimėliai, nepatekę į Nojaus sąrašą, lieka už borto. Sukčiaudami į laivą papuola ir kailianosiai – spalvoti padarėliai, puikiai sukantys lizdus. Jie į laivą papuola su plėšrūnais grimpais. Bėda ta, kad žaisdami kailianosis Finis ir grimpė Lėja netyčia išlipa iš arkos, kaip tik tuo metu, kai į ją smogia tvanas. Atsiskyrę nuo savo tėvų jaunikliai turi leistis kelionėn į aukščiausią žemės tašką, kol jų tėvai rūpinsis arkos apsukimu ir grįžimu pas vaikus.

Kartais žiūrėti tokius animacinius filmus nėra lengva. Pirmiausia, prisiversti eiti į juos vos išvydus anonsą būna visai nemažas iššūkis. Pigiai atrodęs anonsas nuteikė gana pigiam animaciniam filmui ir šis pirmasis įspūdis, deja, išsipildė.

Kalbant apie siužetinę filmo liniją, tai ji yra labai daug kartų matyta. Tėvai gelbsti vaikus, kol pastarieji patiria daug nuotykių, norėdami vėl susivienyti su savo tėvais. Ši konkreti juosta yra lyg „Žuviuko Nemo“ ir „Ledynmečio“ junginys, kuris yra ganėtinai silpnas ir visiškai neįdomus. Paprastai žiūrėdamas animaciją gali įžvelgti kažkokį moralą, bandymą sužavėti vaizdais ar geru humoru. Čia nėra nieko. Moralo filme tikrai nėra, absoliučiai jokio. Galbūt… Kad draugystė nugalės? Bet čia kaip ir standartas visiems animaciniams filmams. Net ne „draugystė yra labai svarbu“. Humoras čia irgi labai lėkštas ir geriausiu atveju prakuokins penkiametį. Vaizdų čia neypatingai daug, nes didžiąją laiko dalį veiksmas vyksta arba uždaroje arkoje, arba tiesiog vieno kalno papėdėje-pačiame kalne.

Dar vienas gana keistas ir kvailas kūrėjų sprendimas – dauguma poromis į laivą einančių gyvūnų yra tėvai su vaikais. Savaime suprantama, kad vaikams skirtame filme turėtų būti vaikų, bet čia pagal istoriją truputį galai nesueina. Jeigu tikslas yra išsaugoti kuo daugiau gyvūnų rūšių… Tai kaip tada tėvai su vaikais pratęs savo gimines? Penas apmąstymams.

Filmuko veikėjai yra ganėtinai keisti. Jie nelabai geba sukurti tokią jausmingą atmosferą, kuri galiausiai filmo pabaigoje priverstų dėl jų nerimauti. Žiūri į jų nuotykius ir tiek. Jau nekalbant apie pagrindinius veikėjus, atsiranda ir dar peraugęs šliužas, kuris iš tikrųjų yra… Na gerai, nesakysiu, nes galbūt kažkas norės pamatyti šį filmuką. Vaikams irgi negalima gadinti žiūrėjimo malonumo. Na, o prie to šliužo prisikabinęs barzdotas parazitas. Juokingiausia tai, kad filmo kūrėjai tiesiog išsityčioja iš didelio bekojo padaro, pavadindami jį Obesijumi. Tai, iš esmės reiškia, kad jo vardas yra Storulis. Labai gražu.

Techninė pusė

Nesu labai didelis animacijos ekspertas, bet visuomet džiaugiuosi nestandartine animacija, kurią galima išvysti „Pixar“ filmuose. Turiu galvoje apipavidalinimą, ne turinį. Pernai pasirodžiusi „Gyvenimo knyga“ buvo tikrai nuostabus filmas, o atrodė labai nestandartiškai. Galbūt ji buvo vertesnė apdovanojimų, nei tas pats „Kaip prisijaukinti slibiną 2“. Bet šis filmukas bando judėti ta tradicine kryptimi ir pralošia, nes ne viskas atrodo taip gerai išdirbta, kaip norėtųs. Akivaizdžiai galima įžvelgti, kad daugiausiai dėmesio buvo skirta 4 pagrindiniams veikėjams, o kiti gavo mažiau dėmesio. Kai kurie veikėjai, pavyzdžiui beždžionė, atrodo, lyg pasiskolinta iš „Madagaskaro“.

Garso takelis filme taip pat gana vidutiniškas. Jis neteikia džiaugsmo, nesukuria ir nepapildo tos pasakiškos atmosferos, kuri animaciniuose filmuose yra tokia svarbi. Dažnai garso takelis animaciniuose filmuose yra vos ne svarbesnis už patį scenarijų, nes tas daugiau ar mažiau būna tipinis.

Tiek vaizdo, tiek garso montažas filmuke yra geras.

Aktoriai

Nors paprastai per daug nesidžiaugiu lietuvišku dubliažu, čia jis sąlyginai neblogas. Galima sakyti, net geriau klausosi nei pats originalas. Nežinau, kodėl taip nutiko, bet, matyt, originalas nebuvo toks stebuklingas, kad būtų geresnis už dubliažą.

Verdiktas

„Oi, laivas dingo“ – gana vidutiniškas animacinis filmas, su šimtą kartų matyta istorija ir niekaip nesužavinčia siužetine linija. Filmukas dar kartą patvirtina, kad stiprius animacinius filmus dažniausiai išvystame atkeliaujančius iš JAV, o vos tik keli mažesni darbai gali lygiuotis į didžiųjų studijų kūrinius. Šie nuotykiai tikrai nėra iš tų vienetinių variantų. Tai filmukas, skirtas tik mažiesiems filmų mėgėjams. Tuo tarpu tėveliai filmo metu galės pamiegoti.