Nuo pat savo režisieriaus karjeros pradžios italas Paolo Sorrentino į kino pasaulį įžengė kaip kokybiškų filmų autorius. Jau patys pirmieji ilgametražiai jo darbai sulaukė įvertinimų. Su antruoju pilno metro filmu „Meilės pasekmės“ (it. „Le conseguenze dell’amore“) P. Sorrentino 2004 m. jau dalyvavo Kanų kino festivalio konkursinėje programoje, o 2008 m. už biografinę dramą „Il divo“ iš čia parsivežė ir pirmąjį apdovanojimą – juosta įvertinta žiuri prizu bei Vulkano prizu už techninį atlikimą. 2011 m. pasirodęs pirmasis P. Sorrentino anglakalbis filmas „Kažkur turi būti vieta“ (angl. „This Must Be a Place“) išlaikė tą patį lygį ir Kanuose buvo apdovanotas ekumeninės žiuri prizu. Tačiau didžiausią šlovę ir pripažinimą, žinoma, pelnė įspūdinga drama „Didis grožis“ („La grande bellezza“, 2013 m.), atkartojanti geriausias italų kino tradicijas. Juosta apdovanota Oskaru ir Auksiniu gaubliu geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje bei BAFTA prizu geriausio neanglakalbio filmo kategorijoje – iš viso pelnė 61 apdovanojimą ir dar tiek pat nominacijų. Todėl nieko keista kad po tokio triumfo kitas P. Sorrentino darbas buvo itin laukiamas. Šįkart režisierius antrą kartą pasirinko dirbti su anglakalbiais aktoriais ir nelaužydamas tradicijos „Jaunystę“ pristatė Kanų kino festivalio konkursinėje programoje.

Du garbaus amžiaus draugai Fredas (akt. Michael Caine) ir Mikas (akt. Harvey Keitel) leidžia dienas Šveicarijos Alpėse įsikūrusiame viešbutyje. Abu mėgaujasi viešbučio siūlomomis paslaugomis: procedūromis ir vakariniais renginiais; kartu eina pasivaikščioti po vaizdingas apylinkes ir kalba „tik apie gerus dalykus“. Garsus kompozitorius ir dirigentas Fredas, nesibodintis „dėl asmeninių priežasčių“ duoti neigiamą atsakymą karalienės Elizabethos II pasiuntiniui, atvykusiam su kvietimu diriguoti per koncertą, skirtą princo Philippe‘o gimtadieniui, šiame viešbutyje tiesiog mėgaujasi užtarnautu poilsiu, o ne mažiau garsus režisierius Mikas vis dar dirba – kvapą gniaužiančio Alpių peizažo fone kartu su aktorių komanda jis bando kurti, ko gero, savo paskutinį filmą, nors scenarijus iki galo dar nebaigtas. Vėliau, ištikus asmeninei krizei, prie jų prisijungia ir Fredo dukra Lena (akt. Rachel Weisz). Kalbantis iškyla praeities nuoskaudos, savotiška nostalgija dėl vienaip ar kitaip susiklosčiusių praėjusio gyvenimo įvykių, neužtikrintumas dėl dabarties.

„Jaunystė“ nepaprastai vizualus ir nepaprastai gilus filmas. Gausiuose personažų dialoguose tarp švelnios ironijos atsiskleidžia gyvenimiška išmintis. Tai filmas apie gyvenimą ir bėgantį laiką, trumpalaikę ir tikrąją šlovę, senstantį kūną ir amžinai jauną sielą, padarytas klaidas ir tai, kas išlieka atmintyje. Simbolių ir užmenamų temų apmąstymams tiek daug, kad vienos peržiūros visiems jiems pastebėti, suprasti ir įvertinti tikrai neužtenka.

P. Sorrentino „Jaunystė“ – tokio paties grožio delikatesas akims kaip ir „Didis grožis“. Net nežinant, kas šio filmo autorius, iš ekrane besiveriančių vaizdų galima nesunkiai nuspėti ir identifikuoti savitą ir su niekuo nesupainiojamą šio režisieriaus stilių. Tiesa, kitaip nei „Didžiame grožyje“ urbanistinę Romos aplinką keičia ne mažiau įspūdinga Šveicarijos Alpių aplinka – žmogaus sukurtus šedevrus keičia gamtos stebuklai. Ypatinga kadrų choreografija, precizižka sinchronija fantasmagoriški filmo personažų sapnuose išsiskleidžiantys pasakiški vaizdai ekrane kuria nepaprastą vaizdą ir konstruoja poetišką pasakojimą. „Jaunystė“ – tai dar vienas tikrojo kino meno pavyzdys iš P. Sorrentino rankų.

Filmo aktorių komanda savo darbą atlieka puikiai. Tiek kino veteranai Oskaro laureatas britas seras Michaelas Caine‘as ir amerikietis Harvey Keitelis, tiek jaunesnės kartos Oskaro laureatė amerikietė Rachel Weisz, tiek epizodišką, bet įsimintiną vaidmenį atlikusi kino legenda Jane Fonda. Kiek prasčiau sekėsi nebent Paului Dano, tačiau jo persikūnijimas į vieną istorinį personažą daug kam taps maloniai nustebinančiu netikėtumu.

Kaip ir galima tikėtis, tokio filmo techninė pusė įgyvendinta nepriekaištingai. Praktiškai tobulas kameros darbas – tiek sukuriantis judėjimo įspūdį kamerą sukant ratu, tiek perteikiantis įspūdingus peizažus, ar fokusuojantis detales. Jau minėta ypatingo grožio kadrų sinchronizacija ir choreografija. Vaizdo ir garso montažas – be trūkumų. Kaip ir „Didžiame grožyje“ ypatingas dėmesys skiriamas muzikai – tuo labiau kad pagrindinio personažo Fredo Berindžerio gyvenimas tik jai ir buvo paskirtas. Garso takeliui panaudota labai įvairi muzika – nuo moderniosios klasikos iki populiariosios muzikos. O grigališkojo choralo unisonu atliekama „Just your voice“ per odą priverčia bėgioti šiurpuliukus ir vėlgi savotiškai referuoja į tą patį „Didžio grožio“ sukurtą sakralumą.

„Jaunystė“ – tai itin gražus ir itin gilus filmas, kuriame paprastais žodžiais išsakoma gyvenimiška išmintis užmena daugybę klausimų apmąstymams. Nepaprastai vizualiai ir estetiškai pateikta juosta užburia rodomais vaizdais ir poetiška kadrų sinchronija, dėl ko galima teigti, kad „Jaunystė“ – dar vienas tikrojo kino meno pavyzdys, tampantis tikru delikatesu tiek akims, tiek sielai.

9.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
10
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles