Britų filmai dažnai būna kitokie, nei tuos, kuriuos gauname iš Holivudo. Neretai būna ir taip, kad pats Holivudas sukiša milžiniškus pinigus, kad gautume britišką produktą. Bet kokiu atveju, pinigai vaikšto tarp žemynų ir visur gali būti jaučiama jų įtaka. Ir kad ir kaip ten bebūtų, britiški filmai turi savito žavesio. Net iš JAV pasiskolintos kelios idėjos negali nurašyti to, ką sukuria Jungtinės Karalystės kūrėjai. Ir, aišku, pasakojimo stilius yra kitoks nepriklausomai nuo žanro. Dabar į kino teatrus atkeliauja vienas britiško kino atstovas. Tai – komiškas trileris „Nužudyti savo draugus“, kuriame netrūks tipinio britiško humoro ir netipinių situacijų.
Turinys
Beprotišku tempu auganti britų muzikos industrija yra greit kintanti ir labai pavojinga. Pagrinde dėl to, kad joje dirbantys žmonės yra pasiryžę perpjauti gerkles visiems konkurentams. Tiesiogine prasme. Vienas tokių – Styvenas Stelfoksas, dirbantis vienoje leidybinėje kompanijoje. Siekdamas tapti savo skyriaus vadovu, Stelfoksas ne tik bando suktybėmis gauti savo trokštamą darbo vietą, bet ir nebijo susitepti rankų svetimu krauju. Pradėjęs jausti į nugarą alsuojančius teisėsaugos pareigūnus, jis imasi drastiškų priemonių, kurios priveda prie dar didesnių pavojų ir kruvinų susidūrimų. Be to, Stelfoksui reikia labai rizikuoti renkantis beviltiškus atlikėjus, iš kurių būtų galima padaryti milijonus nešančias žvaigždes.
Filmo režisieriumi tapęs Owenas Harrisas pristato savo pirmąjį darbą didžiuosiuose kino ekranuose. Iki šiol su televizijos projektais dirbęs kino kūrėjas žengia gana nemažą žingsnį ir žiūrovams pateikia ganėtinai pretenzingą darbą. Tik po šio filmo peržiūros į galvą ateina vienintelė mintis – vos ne iš akies traukta „Amerikos psichopato“ kopija. Na gerai, tai nėra visiška kopija, bet panašumų filmas tikrai turi. Dienomis normalus ir ramaus veido muzikos industrijos darbuotojas, naktimis tampantis koksą šniokščiančiu šaltakrauju žudiku, kuris bet kokiomis priemonėmis siekia rezultato. Ar tai didelė dozė narkotikų ar peilis rankoje.
Bet kokiu atveju, filmas nėra nuviliantis. Taip, jis atrodo per daug ištemptas, nors trukmė nesiekia nė dviejų valandų. Dialogai kartais pabosta, o istorija kartais nuklysta per toli į lankas. Tačiau dėmesį vis tiek galima išlaikyti. Galbūt todėl, kad pagrindinis veikėjas neleidžia nuo jo atitraukti akių. Pirmiausia, dėl absoliučiai psichinio elgesio, o kartu ir dėl nuolat sulaužomos ketvirtos sienos. Tai tikrai nėra pirmas tokiu būdu kurtas filmas, bet kol kas šis efektas sugeba savotiškai sunepatoginti sėdint salėje. Lygiai taip pat naudojamas ir savotiškas „laiko sustabdymas“, kai regi veikėjo galimus veiksmus ir apmąstymus, girdi jo mintis, o galiausiai grįžti į realybę ir viskas vyksta kiek kitaip, nei buvo rodoma anksčiau matytame segmente.
Pati istorija mus nukelia beveik 20 metų atgal į laikus, kai dalis mūsų arba po stalais ropojo, arba net gimę nebuvo. Tuo pačiu jaučiamas ir savotiškas modernumas. Tačiau tai nublanksta prieš praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio simboliką, kurią kino kūrėjas tiesiog grūda mums gerklėn – kompiuteriai su mažais monitoriais, juostomis naikinantys „šrederiai“ ir atlenkiami mobilieji. Čia jau įžvelgiau pirmąją filmo klaidą – ne kartą ekrane matoma atlenkiama „Motorola“ yra dviem metais jaunesnė, nei filme vykstantis veiksmas. Žinau, nes dar pamenu tokį daiktą, kuris tuo metu atrodė kaip kosminis laivas.
Kalbant apie veikėjus, tai dauguma jų, nors primigtinai bandomi sukišti, vis tiek yra pagrindinio Stelfokso šešėlyje. Kad ir kaip visi bandytų pasirodyti, tik vienas žmogus ir krinta į akis. Kiti šiek tiek užknisančiai bando sulįsti į ekraną, o kūrėjų nesugebėjimas jų tinkamai įpaišyti į istoriją yra tik jų bėda. Net visai nemažai ekrano laiko turintys veikėjai – Barbara, Parkeris Holas ar Darenas – nepalieka didesnės žymės filme. Viskas sukoncentruota į muzikos talentų ieškotoją, kurio visiškai nedomina muzika, o svarbiausias tikslas – pinigai.
Stebėti agentų keliones po pasaulį buvo visai smagu. Kelios scenos Kanuose ir JAV buvo visai įdomios, nors daugiausia laiko buvo praleidžiama Londone. Atmosferiškai aplinkos perteiktos labai gerai – JAV įspūdžio susidaryti per daug nepavyko, tačiau Kanuose švietė saulė, buvo gražu ir smagu. Na, o Londonas , kaip Londonas. Niūrus, tamsus, nuolat lyjantis lietus ir daug keistos bei neįdomios muzikos.
Viena stipresnių filmo pusių yra britiškas humoras. Gal kvatoti salėje ir nebus iš ko, bet buvo tikrai ne viena scena, kuri privertė šypsotis ar kažkiek pakrizenti. Bet taip dažniausiai ir būna su britų filmais. Niekas nesistengia per daug prajuokinti, viskas gaunasi natūraliai iš gyvenimiškų ir savotiškai absurdiškų situacijų.
Techninė pusė
Filmo garso takelis yra savotiškas. Jis tinkamas tokiai juostai, bet kažkokio stipraus efekto tikrai nėra. Pirmiausia todėl, kad dalis filme skambančios muzikos yra absoliučiai kosminė ir bandoma sulieti ją su turiniu. Kitaip sakant – muzikos žvaigždžių pradžios darbai. Nors, turiu pripažinti, kad vietomis filme minima „The Lizies“ grupė klausėsi visai neblogai. Bet jos, kaip ir Bjork, daugiau vienos dainos išklausyti neįmanoma, tad tiek.
Kas juostoje tikrai žavėjo, tai kinematografija. Labai gerai gebama sužaisti su kameros kampais, parodant įvairių nužudymų stipriąsias puses. Ypatingai žiauriai, šlykščiai ir drąsiai atrodė scena su… Kaip čia dabar neišspoilinus… Kai policininkas „bandė sukti kailį“. Palikime taip. Net iš kelių kampų parodyta scena buvo tikrai siaubinga, bet tuo pat ir savotiškai graži. Lygiai taip pat gerai parodomas ir siautėjimas klube gerai užvartojus įvairiausių narkotikų. Montažo darbai filme yra geri. Nėra nepriekaištingi, bet geri.
Aktoriai
Kaip jau teko pabrėžti anksčiau, filme dominuoja jaunosios kartos aktorius Nicholas Houltas. Jis ne šiaip yra šio filmo žvaigždė. Jam buvo skirta daugiausiai laiko ir jo veikėjas buvo labiausiai išvystytas. Taip pat, ne vienoje scenoje aktorius sugebėjo įrodyti gebėjimus vaidinti. Isterija, panika, įsiūtis, džiaugsmas, panieka ir šaltas veidas. Visa tai buvo galima išvysti per filmą ir niekas neatrodė perspausta ar dirbtina.
Prie jo prisijungė sąlyginai neblogai pasirodęs Jamesas Cordenas. Jo veikėjas buvo vadinamasis „comic relief“ personažas, kuris buvo beviltiškas padaras, juokinantis žiūrovus. Dar vienas lyg ir svarbus, bet mažai įsimenamas buvo Parkeris Holas, kurį suvaidino Tomas Riley‘is. Nors jo personažas buvo lyg juostos antagonistas, tam tikra prasme, po kurio laiko labiausiai buvo gaila būtent jo. Rosanna Arquette buvo bene ryškiausia persona filme, bet tik dėl panašių savybių į N. Houlto personažą.
Teisybės dėlei reiktų paminėti ir filme suvaidinusią Ievą Andrejevaitę. Tiesą sakant, akis už jos neužkliuvo, nors jos personažas ir turėjo vardą. Bet tik tiek matyt ir buvo. Peikti tikrai nėra už ką. Reiktų tik pasidžiaugti, kad aktoriai iš Lietuvos lipa į didžiuosius kino filmus, nors ir būdami aktorių sąrašo pabaigoje.
Verdiktas
„Nužudyti savo draugus“ nėra tipinis amerikietiškas filmas. Tai nėra ir tipinis britiškas filmas. Kiek lėtai vykstantis, savotiškai patrauklus darbas nušviečia muzikos industrijos veiklą ir pavojus, tačiau nepalieka stipraus įspūdžio. Panašumų su kitais filmais apie psichopatus turintis darbas turi neblogą humorą, kuris sugeba praskaidrinti nuotaiką net stebint absurdiškas smurto scenas. Gana siaura istorija pasakojama per daug detaliai, susikoncentruojant tik į pagrindinį veikėją, o kitus pamirštant. Ir nepaisant to, filmas yra patrauklus, o išėjęs iš salęs gali pasakyti „visai nieko“.
