Kas neskaitė „Mažojo Princo”, tas mokyklos laikais per pamokas „Runescape” kompiuterinėje pliekė. Sunku patikėti, kad kas nors nežinotų, apie kokį kūrinį eina kalba, o tai palengvina darbą. Čia tau ne aiškinti „Warhammer” kiekvieną kartą apie žaidimą rašant. Šiaip ar taip, štai – „Mažojo Princo” ekranizacija.
Viskas, aišku, prasideda nuo smauglio, dramblio ir skrybėlės, tačiau labai greitai nuvažiuoja kita linkme. Filmas nėra paprasčiausias knygos atpasakojimas. Todėl mes turime Mažąją mergaitę, kuri gyvena superkoporaciniame pasaulyje. Viskas pilka, visi suaugusieji vilki kostiumus, o visi vaikai nori įstoti į specialią akademiją, kad būtų vertingi. Tačiau pirmasis bandymas nepavyksta, todėl Mama griebiasi plano B: Mergaitei suplanuojama visa vasara (o gal net gyvenimas), per kurią kalant mokslus reikės pasiekti akademiją. Tačiau kaimynystėje gyvena senas pakvaišęs Pilotas ir Mergaitei greitai pasidaro įdomiau žaisti su juo ir klausytis jo istorijos apie Mažąjį Princą.
Kitaip tariant, nemaža dalis filmo turi labai ryškų skyrimą tarp įprastai (bet neprastai) animuotos Mergaitės istorijos ir „Mažojo Princo” ekranizacijos. Šiai daliai sukurptas atskiras meninis stilius, tad viskas atrodo padaryta iš popieriaus: tiek Princo planeta, tiek rožė, tiek lapė… O visi žmonės primena medines lėles. Tai štai, knygos ekranizacija knygos ekranizacijoje.
Ir štai didis klausimas: ar tai patiks vaikams? Mažiesiems – šiukštu ne. Visų pirma, filmas per ilgas – koks įžūlumas reikalauti 108 minučių mūsų laiko! Vyresniems vaikams patiks gal kiek labiau, bet geriausia vesti tuos, kurie jau pribrendo „Princo” gvildenamoms žmogiškoms temoms. Suaugusiems gal galima kada ir ašarą nubraukt, tačiau tai gali būti ir kartais perdėto filmo emocingumo pasekmė. Verksmų ir šūkavimų tikrai yra.
Man didžiausia juostos problema yra ta, kiek filmas tęsiasi po Egziuperi knygos pabaigos. Kulminacija, kurioje Mergaitė pati leidžiasi ieškoti Princo ir sutinka knygos veikėjus, yra pernelyg ištęsta, gal net trigubai labiau, nei tikėtumeis. Nereikia mums tokio ištempto konflikto tarp suaugimo ir buvimo vaiku širdyje, tarp naudingumo ir svajonės. Šioje vietoje filmas yra tikrai Holivudinis.
„Mažasis Princas” yra gerai animuota, bet vaikams nelabai tinkama ir įdomi juosta, turinti problemų su struktūra ir su perspaudimu. Gal to reikia vaikams ar atspindi vaikų nesupratimą, kaip veikia suaugusiųjų pasaulis. Nors Viešpats liudininkas, mes ir patys nelabai suvokiame, kaip veikia ekonomika – bet ilgainiui viskas pabosta. Kita vertus, konkrečias knygos vietas turbūt galima iškirpti ir pateikti kaip atskirą filmuką. Laukite artimiausiame jūsų „YouTube“!
Komentarai
Nueikite su vyresniais vaikais, ypač tais, kurie skaitę A.de Sent Egziuperi, pažiūrėti filmo „Mažasis princas“ – tai ne kūrinio atpasakojimas, o labai savita ir sudėtinga psichologinė interpretacija. Filme, pagal A,J.Greimo semiotinį kvadratą, veikia 4 tipų veikėjai: vaikai, suaugę, ne-vaikai, ne-suaugę. Filme kalbama apie Savastį (vaiką manyje), apie gyvenimo scenarijus ir egzistencinę krizę. .Filosofas Mathias Jung yra labai gražiai pasakęs: „Mes it lakūnai kylame į laisvės dangų. Kartais pristingame deguonies. Krentame. Ir vėl save atrandame smėlėtame savo egzistencijos dugne. Suaugusiojo luobas suaižėja. Ir tuomet išnyra manyje gyvenantis vaikas. Baimingas vaikas. Prakilnusis vaikas. Mažasis princas. Mažoji princesė. Jei pakanka drąsos, kalbuosi su juo. Ir tuomet pasiekiu save patį.“
Taip, filmas išeina už Sent Egziuperi kūrinio ribų, bet tik tam, kad parodytų, kaip baisu, kai ir Mažasis princas užauga, kaip toji brangiausia, gražiausia mūsų Savastis apauga technizuoto pasaulio šlamštu ir kiek reikia pastangų, kad vėl galėtum žvelgti į pasaulį nuostabos kupinomis akimis ir meilės sklidina širdimi.