Neracionalus žmogus

Irrational Man

Yra režisierių, kurie sukuria vieną filmą, o paskui panyra į dešimtį metų trunkančią kūrybinę tylą. Bet yra ir tokių, kurie filmus kepa vieną po kito ir žiūrovams kasmet pristato po naują darbą. Būtent toks nenuilstantis yra Woody Allenas, kuris nepaisant garbingo amžiaus (šiemet šis kino maestro švęs garbingą aštuoniasdešimties metų jubiliejų), nė nemano lėtinti apsukų. 2012 m. Roberto B. Weido sukurtame dokumentiniame biografiniame filme („Woody Allen: A Documentary“), W. Allenas atvirai prisipažino, kad vadovaujasi taisykle, kad kuo daugiau kuri, tuo didesnė tikimybė sukurti gerą filmą. Žinoma, gerų filmų šio kino metro filmografijoje netrūksta, tačiau paskutinius dešimt metų žiūrovai pastebi gana ryškų kokybinį bangavimą: vienas stiprus filmas, vienas prastas, du geri, du silpnesni ir t.t. Tad po pernykščio nors ir gana smagaus, tačiau pakankamai vidutiniško filmo „Mėnesienos magija“ („Magic in the Moonlight“) beliko laukti ir spėlioti, kokį W. Alleną išvysime 2015 m. – geresnį, prastesnį ar maždaug tokį patį kaip pernai.

Vidurio amžiaus krizę ir depresiją, kurią linkęs skandinti alkoholyje, išgyvenantis filosofijos profesorius Eibas Lukasas (akt. Joaquin Pheonix) atvyksta dėstyti į vieną Rod Ailendo koledžų. Dar prieš jam atvykstant jo asmenybė apipinama mitais, kuriais universiteto miestelyje dalijasi visi, kas tik netingi. Tad dar nespėjęs į Breiliną įkelti kojos Eibas tampa savotiška legenda. Tad nenuostabu, kad Eibas iš karto patraukia dviejų moterų dėmesį. Pirmoji atvirą simpatiją jam išreiškia kolegė chemijos dėstytoja Rita (akt. Parker Posy) – nelaimingai ištekėjusi ji taip pat nespjauna į alkoholį bei intymius santykius. Deja, Eibą apnikusios juodos mintys apie gyvenimo beprasmybę atėmė iš jo bet kokį gebėjimą džiaugtis mažais kasdieniais malonumais – tiek dvasiniais, tiek fiziniais. Eibas išgyvena kūrybinę krizę, kenčia nuo impotencijos, ir šiurpina savo studentus bandydamas rusišką ruletę. Tačiau tarp jo ir studentės Džilės (akt. Emma Stone) užsimezgusi platoniška draugystė gali sugrąžinti Eibui gyvenimo džiaugsmą – bent jau Džilė labai stengiasi įkvėpti subliuškusiam Eibui gyvybės, nekreipdama dėmesio į savo vaikino Rojaus (akt. Jamie Blacky) priekaištus. Ir tikrai – po kurio laiko Eibas ima keistis į gerąją pusę. Pasirodo, esminę permainą jo gyvenime sukėlė atsitiktinai kavinėje nugirstas pokalbis…

Žiūrint „Neracionalų žmogų“ apima déjà vu jausmas – susidaro įspūdis, kad W. Allenas kartoja pats save. Žinoma, tam tikros kūrybinės tendencijos gali būti priskirtos asmeniniam braižui, o kai kurie elementai, pavyzdžiui, Niujorko neurotiko tipažas (nesvarbu, kas jį (ar ją) bevaidintų), ar gausūs ir kandūs dialogai gali tapti apskritai skiriamuoju bruožu, savotiška vizitine kortele. Tačiau šįkart atrodo, kad W. Allenas sumanė sukurti savo paties filmo perdirbinį – „Neracionalus žmogus“ atrodo kaip blanki 2005 m. juostos „Lemiamas taškas“ („Match Point“) kopija. Žinoma, W. Allenas nenusirito tiek, kad pažodžiui atkartotų savo paties prieš dešimtmetį statytą filmą, tačiau nepaisant skirtingų detalių ir preliudijų, iš esmės abiems filmams panaudota ta pati – tobulo nusikaltimo – formulė.

Tačiau jei siužeto prasme W. Allenas jau truputį kartojasi, tai „Neracionalus žmogus“ stokoja kitų elementų, kurie, atrodo, yra neatsiejami nuo W. Alleno kūrybos. Šiame filme nėra jau minėto Niujorko neurotiko tipažo. Šis tipas įvairiais pavidalais pasirodė daugybėje W. Alleno filmų – kartais jį įkūnydavo pats režisierius, kartais – kitas aktorius ar aktorė. Šįkart tokio personažo nesutinkame – nebent antroje filmo pusėje prie to kiek priartėja Džilė. Kitas didelis trūkumas – dialogai. W. Alleno filmai visada garsėjo stipriais dialogais. Šįkart be iš filosofijos vadovėlių prirankiotų citatų nelabai kas ir belieka – visos ir visų kalbos daugiausia sukasi apie Eibą. Galbūt todėl personažai atrodo neišbaigti ir neįtikinantys. Jie apie save pasakoja, o ne gyvena ir veikia. Net ir pagrindiniai personažai – Eibas, Džilė, Rita – iš esmės yra jokie. Ne visada aiški jų logika, jų poelgių motyvai, apskritai – bendroji mąstysena ir tai, kas juos skirtų vieną nuo kito.

Tiesa, filme vaidinantys aktoriai savo darbą atliko gana neblogai. Joaquinas Pheonixas sugebėjo įspūdingai perteikti depresijos palaužto žmogaus atsigavimą – nuo padūmavusio žvilgsnio, prislėgto balso, „plaukiojančio“ dėmesio akivaizdų personažo būsenos atsigavimą rodo ugnelės akyse ir dažnai veidą nutvieskianti šypsena. Tačiau tai toli gražu vis tik nėra pats stipriausias J. Pheonixo vaidmuo – ypač prisimenant tai, ką jis demonstravo filmuose „Tarp dviejų mylimųjų“ („Two Lovers“, 2008 m.), „Kartą Niujorke“ („The Immigrant“, 2013 m.), „Ji“ („Her“, 2013 m.) ar Oskaro nominaciją atnešusiose juostose „Gladiatorius“ („Gladiator“, 2000 m.), „Ties jausmų riba“ („Walk the Line, 2005 m.) ir „Mokytojas“ („The Master“ 2012 m.). Jo kuriamam Eibo Lukaso ersonažui pritrūko gelmės. Naujoji W. Alleno mūza Emma Stone iš esmės irgi atrodo gana gerai, tačiau pats jos personažas neįtikina – kažkaip sunku įsivaizduoti filosofijos studentę, kurios vienintelė pokalbių tema su kuo bekalbėtų – ar tai būtų tėvai, vaikinas, seniai nematyta draugė – naujasis filosofijos dėstytojas. Ritos personažas, kurį vaidina Parker Posy, yra visai įdomus, tačiau vėlgi – neišplėtotas ir paviršutinis. P. Posy bandė jam įkvėpti daugiau gyvybės suteikdama šiek tiek komiškumo, tačiau akivaizdu, kad jo būtent ir buvo per mažai. O Džilės vaikinas Rojus ir jį vaidinantis aktorius Jamie Blacky atrodo prasčiausiai – personažas plokščias ir neįdomus, o J. Blacky vaidyba – vienoda, nuobodi ir netgi šiek tiek sukaustyta.

Kameros darbas niekuo ypatingu nei nustebina, nei nudžiugina – neskaitant kelių gan poetiškų pajūrio kadrų, daugiau nei įdomių vaizdų, nei originalesnių rakursų nebandoma ieškoti. Vaizdo ir garso montažas geras, garsas kartais tampa skirtingų scenų jungtimi. Garso takelis, tiesa, neblogas – skamba daug lengvos instrumentinės ir klasikinės muzikos, tačiau W. Allenui būdingų aiškių džiazo melodijų su vingriais saksofonų garsais šįkart atsisakyta.

„Neracionalus žmogus“ – labai vidutiniškas ir nuobodus filmas, įdomumo įgyjantis tik antroje pusėje. Jei ankstesnių W. Alleno filmų formulės buvo meilė arba nusikaltimas, kartu ištransliuojant dar ir kokią nors kiek gilesnę mintį ar tiesiog kandžią gyvenimo ironiją, tai šįkart atrodo, jog buvo pabandyta viską per daug nesvarsčius sugrūsti į vieną. Iš esmės kaip blanki „Lemiamo taško“ kopija atrodantis filmas, nori nenori iš tiesų užmena klausimą – ar vis tik nevertėtų W. Allenui padaryti kūrybinės pertraukos. Tačiau jau dabar pradėtas naujas projektas, kuriame išvysime ne vieną Holivudo žvaigždę, pats už save kalba, kad W. Allenas apie jokias atostogas ar, tuo labiau, pensiją, nė negalvoja. Belieka tikėtis, kad didysis kino metras žino, ką daro, ir kad jo taktika vis tik (anksčiau ar vėliau) pasiteisins bei leis „Neracionalų žmogų“, kaip ne itin pasisekusį, nugrūsti kuo toliau ir daugiau nebeprisiminti.

6.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. kinomanas / 2015 rugpjūčio 14

    Blogas įvertinimas. Filmas tikrai geresnis, negu bandoma įpiršti. Allenas kaip Allenas – nei gersnis, nei blogesnis

    • Dario Voitukevez / 2015 rugpjūčio 14

      Įvertinimas net per aukštas 😉

  2. Viktė / 2015 rugsėjo 14

    Panašu, kad įvertinimas kaip tik – vidurkis tarp „blogo įvertinimo“ ir „net per aukšto“. 🙂