Tegyvuoja komedija. Na, bent jau dabar atrodo, jog Holivudas vadovaujasi šiuo šūkiu. Nežinia, kiek tiksliai komedijų pasirodo per mėnesį, bet tikrai nemažai. Ir tai yra natūralu, nes tik komedijos sugeba ypatingai gerai pakelti žmogaus nuotaiką. Geros komedijos, ar visiškos nesąmonės, jos vis tiek pritraukia žmones prie televizoriaus ekranų ar į kino sales. Juolab, kad tai yra žanras, kurio darbus galima žiūrėti ir žiūrėt, nesvarbu kiek kartų tą filmą esi matęs. 2015-ieji nestokojo komedijų ir kol kas vienvaldė lyderė yra veiksmo komedija „Ji – šnipė“, o dabar į kinus atkeliauja visai kitokio tipo kūrinys, kurį pristato nestandartinių komedijų režisierius. Taigi, į kinus žengia „Be stabdžių“.
Turinys
Visą gyvenimą sekdama tėvo pėdomis, Eimė niekada neužmegzdavo jokių santykių. Kad neįvyktų nesusipratimų, ji susikūrė sau formulę, kuria vadovaudamasi ji sugebėdavo išvengti bet kokių galimų problemų. Karjeros siekianti jauna moteris laisvalaikį leidžia rūkydama žolytę ir gerdama alkoholį, kol galiausiai darbe gauna vieną lemtingą užduotį – parengti straipsnį apie visiškai nuobodų žmogų. Ji iškart nesupranta, kad ši užduotis bus jai naujas iššūkis ir privers sulaužyti visas taisykles.
Režisieriaus Juddo Appatow pavardė daugeliui kinomanų ar tiesiog komedijų mėgėjų tikrai yra žinoma. Jis yra tikras komiškų elementų dėliojimo meistras, sugebantis visiškai klišines temas apdirbti taip, jog jos spindi naujumu. Taip buvo su „Tik 40“, „40 ir dar nekaltas“, „Užkibo“ ir visomis kitomis jo kurtomis komedijomis. Taip pat yra ir šiame filme. „Be stabdžių“ pagrindinė istorija yra tokia klišinė ir tokia absurdiškai nuvalkiota, kad, atrodytų, iš jos išspausti kažką gero yra praktiškai neįmanoma. Ir vis dėlto…
Filmas yra tipinės romantinės komedijos pavyzdys. Grubiai tariant, mergaitė sutinka berniuką, jiedu susiburkuoja, tada dėl kažkokios priežasties susipyksta, o pabaigoje vėl susitaiko. Jei manot, kad tai spoileris, tai labai atsiprašau, bet klystat. Arba niekad filmų nesat matę. Vienu ar kitu atveju, tokia yra kiekvienos tokio tipo komedijos bazė, tad nustebti tikrai nevertėtų. Svarbiausia yra ne tai, kokia yra linija, o tai, kaip ta linija yra įvyniojama į bendrą vaizdą. Ir čia jau pasirodo tikras režisieriaus meistriškumas.
Filme pačios banaliausios situacijos yra pateikiamos per visai kitokią prizmę, galbūt net visai kitokiomis, nestandartinėmis veikėjų reakcijomis. Prie to, greičiausiai, prisidėjo ir labai jau subtilų humorą turinti, o dabar Holivude beprotiškai populiari komikė Amy Schumer. Ji ne tik atliko pagrindinį vaidmenį filme, bet ir parašė scenarijų. O jis tikrai smagus ir nėra visiškai lėkštas. Aišku, kad ir kaip bandoma išjuokti visas klišes, jos vis tiek yra parodomos ir didelio pliuso neprideda. Bet gal dėl to žiūrėti šią komediją ir yra smagu. Kaip jau akivaizdu, juosta sukelia dvejopas emocijas, kai net sunku apsispresti, filmas buvo geras, ar nelabai.
Visgi, svertas nulenkia į teigiamą pusę. Pagrinde todėl, kad istorija yra pasakojama labai nuoširdžiai, be didesnio siekio dirbtinai prajuokinti. Natūralumas šiame filme ir ima viršų, o tai yra labai gerai. Kiekvienas juokelis iš visų veikėjų lūpų išsprūsta taip, lyg tai būtų tiesiog eilinis žodis, o noras kvatoti kyla tiesiog iš niekur.
Labai didelį pliusą filmui uždeda ir patys jo veikėjai. NORS jie yra taip pat labai stereotipiniai, visgi, jie išplėtoti gana stipriai. Kiekvienas, net ir smulkesnis veikėjas, turi savo didesnę ar mažesnę istoriją, pakankamai ekrano laiko atsiskleidimui ir, žinoma, šansą pajuokauti.
Techninė pusė
Puikiai visą filmo atmosferą kuria juostos garso takelis. Šelmiška muzika ir taikliai parinkto muzikinės kompozicijos sugeba išjudinti kino teatro kėdėje sėdintį žiūrovą ir kartais kyla noras net kartu pašokti su veikėjais. Kai jie šoka prisigėrę. Bet nesvarbu, esmė – smagi ir nuotaikinga muzika, į filmo nuotaiką pataikanti kaip į dešimtuką.
Filmo kinematografijos kūrimu užsiėmęs Jody‘is Lee Lipesas pasidarbavo labai pusėtinai. Dalyje filmo, ypatingai tose vietose, kur matomas veiksmas, operatoriaus darbas yra tikrai puikus. To nelabai galima pasakyti apie paprastas scenas, dialogus ar monologus. Jie visiškai neatskleidžiami ir parodomi ne iš pačios įdomiausios pusės. Patys dialogai yra geri, tačiau jie parodomi kažkaip netinkamai. Sunku net įvardinti kas negerai tose scenose, bet jos iš esmės yra gana pilkos, statiškos ir praktiškai nekinta. Tai yra, beveik visi dialogai visame filme daugiau ar mažiau rodomi iš tokių pat perspektyvų ir matoma per maža kadrų kaita. Tiesa, čia jau montažo bėda.
O jau kalbant apie montažą, tai jis šiek tiek šlubuoja. Taip, garso montažas puikus. Nėra jokių techninių triukšmų, garsiniai perėjimai iš vienos scenos į kitą yra labai sklandūs, nėra jokių nukirtimų. Garsas taip pat sureguliuotas tinkamai. Galima sakyti, garso montažas taip nušlifuotas, kad net blizga. Vaizdo montažas turi problemų. Pirmiausia, tai ką jau minėjau, filme trūksta kadrų kaitos, kuri yra gana įprasta komedijoms, net J. Appatow komedijoms. Kai kuriose scenose viskas nutrūksta taip greit, kad nelabai suvoki, kodėl viskas taip ėmė ir pasibaigė.
Aktoriai
Ko jau ko, bet aktorių šiame filme tikrai netrūksta. Ir nors jame didelių vardų yra vos keli, kiek menkiau žinomi aktoriai pasirodo ne ką prasčiau už žinomus kino veidus, o yra ir visai debiutuojančių, buvusių sporto žvaigždžių.
Pagrindinį Eimės vaidmenį filme užėmė filmo scenaristė Amy Schumer, kuri dabar yra iškelta ant tokio aukšto pjedestalo, kad net sunku tuo patikėti. Ir panašu, kad dar ilgai ji ten pasibus. Priežastis labai paprasta, burunduko veido mergina bendrąja prasme yra tikrai labai simpatiška, o jos humoristiniai ir vaidybiniai sugebėjimai yra tikrai aukštame lygyje. Ji gerokai geriau vaidina už Melissa McCarthy, kurios šiame filme, ačiū Dievui, nebuvo. Aktorė nepriekaištingai perteikė diedus kabinančios ir sporte absoliučiai nesiorientuojančios merginos įvaizdį ir dėl to ją buvo be galo smagu stebėti.
Jai į kompaniją atėjo Billas Haderis, kuris suvaidino Eimės simpatiją, sporto gydytoją Aroną. Eilinį vyruką įkūnijęs aktorius gerai susitvarkė su savo vaidmeniu, o jam šiek tiek gelbėjo krepšinio super žvaigždė LeBronas Jamesas. Kad ir kaip būtų keista, L. Jamesas pasirodė gerokai geriau, nei iš jo buvo galima tikėtis. Tiesą sakant, jis turbūt buvo komiškiausias viso filmo veikėjas ir kiekvienas jo pasirodymas ekrane sukeldavo stiprų juoko priepuolį.
Filme taip pat galima išvysti praktiškai neatpažįstama Tilda Swinton. Kur jau praktiškai, jos visai neįmanoma atpažinti. Per visą karjerą ji turbūt pirmą kartą turėjo tiek plaukų ir ant veido užsikrovė tiek daug makiažo. Kad ji vaidina filme galima buvo suprasti vos ne pasibaigus juostai, kai finalinių titrų metu rodė visų aktorių pavardes. Bet kokiu atveju, aktorė pasirodė labai gerai, nors ekrane ji buvo matoma bendrai 5 minutes.
Jei dar šiek tiek apie sportininkus, tai filme nelabai ilgam pasirodo ir vienas mažiau sėkmingų aktorių buvusių Amerikietiškų imtinių žvaigždžių Johnas Cena. Nors čia jo vaidmuo yra be galo juokingas ir jam tenka vaidinti steroidų prisipumpavusį asilą, veikėjas neturi tos charizmos, kuri užburtų per kelias minutes. Sudaužyta jo širdis mums širdies visai nepaliečia.
Filme yra ir daugiau antraplanių aktorių, kurių tarpe galima išvysti Brie Larson, Vanessa Bayer, Mike‘ą Birbiglia, Normaną Lloydą, Coliną Quinną, Ezrą Millerį, Matthew Brodericką ir kitus. Kelioms akimirkoms galima išvysti net Danielį Radcliffą ir Marisą Tomei, bet kiek kitokiam vaizde, nei galima tikėtis.
Verdiktas
„Be stabdžių“ yra visai smagi komedija, galinti priversti juoktis daugelį žiūrovų. Režisierius Juddas Appatow dar kartą pristato puikų darbą, kuriam karaliauja istorija apie moterį karjeristę, netikėtai radusią laimę sporte. Geras aktorių tandemas ir išjudinanti muzika privers įsijausti į filmą, kuris per dvi valandas nė kiek neatsibosta. Ir nors filme netrūksta klaidų, viską užglaisto gana neutrali ir keiksmažodžiais besimėtanti komiška gyvenimiška istorija.
