1995 m. pradėjęs aktoriaus karjerą australas Joelis Edgertonas nusprendė save išbandyti ir režisūros srityje. Po 2008 m. ir 2011 m. pasirodžiusių trumpametražių atėjo laikas ir pirmam rimtam ilgametražiui debiutui. Iš tiesų, debiutas maloniai stebinantis – J. Edgertonas, kuris ne tik režisavo filmą, bet jame ir vaidino, bei rašė scenarijų, šiuo atveju atsiskleidė kaip įvairialypis talentas.
Jauna sutuoktinių pora Robin (akt. Rebecca Hall) ir Saimonas (akt. Jason Bateman) iš triukšmingos Čikagos persikrausto į naują namą priemiestyje. Saimonas sėkmingai dirba didžiulėje skaitmeninės apsaugos diegimo firmoje ir tikisi greitu laiku sulaukti paaukštinimo, Robin, laisvai samdoma interjero dizainerė, internetu vadovauja savo įmonei ir priima klientų užsakymus. Iki pilnos laimės porai trūksta mažylio – abu tikisi, kad netrukus svajonė išsipildys ir abiems pavyks pamiršti Robin patirtą persileidimą. Taigi namas Los Andželo priemiestyje turi tapti jų naujo gyvenimo pradžia. Tačiau taip jau nutinka, kad jau pirmosiomis dienomis Saimonas atsitiktinai susitinka savo buvusį mokyklos draugą keistuolį Gordo (akt. Joel Edgerton). Vėliau pora prie savo namų durų randa įvairių paketėlių – Gordo vis palieka kokią nors dovaną, mielą smulkmeną. Pamaloninta tokio dėmesio, Robin mano, kad reikėtų atsidėkoti Gordo, jį pakviečiant vakarienės. Tačiau ilgainiui Gordo elgesys, kad ir nepiktybinis, ima varginti – vyriškis kone kasdien užsuka, dažniausiai tada, kai Saimonas dirba, o Robin namuose yra likusi viena. Galiausiai pora nusprendžia mandagiai paaiškinti Gordo, kad jo dėmesys daugiau nepageidaujamas, ir kad jie norėtų daugiau privatumo. Tai pasiseka padaryti tada, kai pats Gordo Saimoną ir Robin pasikviečia į savo namus vakarienės. Ir nors, atrodo, po pokalbio Gordo per daug neįsižeidė ir nesupyko, po to vakaro sutuoktinius ima varginti nemalonūs atsitikimai, kurių kaltininkas aiškus, tačiau jokių konkrečių įrodymų nėra. Galiausiai Gordo atsiunčia laišką, kuriame lyg tarp kitko pamini manęs, jog praeitį galima palikti praeičiai. Tai suintriguoja Robin, tačiau net ir spaudžiamas Saimonas nenori nieko pasakoti. Robin nepasiduoda ir savais būdais ima aiškintis tiesą. Nemalonią tiesą. Kuri, sluoksnis po sluoksnio, atskleis tikrąjį jos sutuoktinio veidą.
Intriguojančiai parašytas ir talentingai į ekraną perkeltas scenarijus įtampą išlaiko iki pat pabaigos. Žiūrovai kartu su Robin, kuri iš esmės yra šio filmo centras ir emocinė ašis, aiškinsis kokias praeities paslaptis taip uoliai slepia Saimonas, išoriniams demonstruojantis sėkmingo šaunuolio kaukę. Tai filmas ne tik apie praeities skeletus, slepiamus spintoje – juosta užmena klausimą apie žodžio, pasėtos abejonės galią, galiausiai, netgi suponuoja savotišką teisingo atpildo idėją pagal principą kaip šauksi, taip atsilieps.
Pagrindinis filmo krūvis, neskaitant kelių šalutinių personažų, laikosi ant trijų veikėjų ir juos vaidinančių aktorių pečių. Rami ir intelektuali Robin, kurią vaidina gražioji Rebecca Hall, kaip jau minėta, yra šio filmo centras. Ir ne tik dėl to, kad, kaip ir žiūrovai, ji nieko nežino nei apie Gordo, nei apie savo sutuoktinio praeitį, tačiau ir emocine prasme jos reakcijos iš esmės atitinka žiūrovų patiriamą įspūdį – nuo šaltoko atsiribojimo, bandymo suprasti, savotiškos užuojautos, sąžinės priekaištų, iki visiško ir natūralaus pasišlykštėjimo. Nors ir gležna bei trapi, Robin išlaiko vidinę stiprybę Jos personažas neteisia, tačiau pasirenka vienintelį moralės atžvilgiu įmanomą sprendimą. Robin įkūnijusi R. Hall puikiai atliko šį vaidmenį. Tačiau dar įspūdingiau atrodo Jasonas Batemanas, vaidinęs Saimoną ir pats Joelis Edgertonas, atlikęs Gordo vaidmenį. J. Batemanas, iki šiol daugiausiai vaidinęs komedijose, nustebina gana neblogu draminiu vaidmeniu – tiesa, kartais jo vaidinamas Saimonas atrodo kiek nenatūralus, šiek tiek perspaustas, tačiau visa tai galima priskirti ne pačiam aktoriui, o personažui. Iš pat pradžių išlendančios mačistinės tendencijos šį personažą daro antipatišką. Pasirodo, ne be reikalo. Tačiau pats įspūdingiausias iš šio trejeto – Gordo vaidinęs J. Edgertonas. Jo vaidinamas personažas iš tiesų persmelktas kažkokio nesveiko, tamsaus keistumo. Dar daugiau – žiūrint į Gordo galima pamatyti tą vidurinės mokyklos moksleivį, koks jis buvo prieš daugiau kaip dvidešimt metų, kai jo gyvenimas pasikeitė negrįžtamai. Tiek Gordo, tiek Saimono personažai išgyvena emocinę evoliuciją, tačiau kardinaliai skirtingas – ir abu aktoriai jas sugeba įspūdingai atskleisti.
Nors filmo reklaminė kampanija kažkodėl sukelia įspūdį, jog „Dovana“ turėtų būti koks nors antrarūšis siaubo filmas, toli gražu taip nėra. J. Edgertonas pagirtinas už tai, kad minimaliomis priemonėmis sugeba sukurti kaustančią įtampą, kylančią tarsi iš niekur. Visa tai kyla iš „baimės akys didelės“ situacijos, kai net savų namų sienos atrodo grėsmingai. Atrodo, nieko ypatingo nevyksta, tačiau įtampa kaupiasi ir neišsisklaido net filmui pasibaigus – žiūrovai taip ir paliekami su pasėta abejone ir patiems belieka nuspręsti, o kas, o kas, jei vis tik…? Prie filmo atmosferos ir įtampos kūrimo prisideda tinkamai parinktas kameros judėjimas – dažniausiai filmuojama iš Robin perspektyvos, arba jai už nugaros, taip patvirtinant, kad ji yra pagrindinė veikėja ir viskas (arba bent didžioji dalis) yra matoma jos akimis. Vaizdo ir garso montažas taip pat maloniai stebina – kadrai „nukirpti“ ten, kur ir reikia, garsas, įvarantis lengvą širdies smūgį, sustiprintas taip pat labai tinkamais momentais. Kitas džiugus atradimas – garso takelis. Žinoma, kaip tokio žanro filmui panaudota įtampą kelianti muzika, bet šiuo atveju, garbė visiems sinematografijos dievams, tai nėra tas šimtų siaubo filmų nuvalkiotas styginių cypimas ar koks nors panašus iki gyvo kaulo atsibodęs „grėsmingas“ motyvas.
„Dovana“ – maloniai nustebinantis Joelio Edgertono režisūrinis debiutas. Nesivaikydamas pabodusių žanro klišių, J. Edgertonas minimaliomis priemonėmis sugeba sukurti ir pristatyti įtampos persmelktą istoriją, atskleidžiančią tamsias praeities paslaptis ir nuo veidų nuplėšiančią kaukes bei užmenančia vieną kitą moralinę dilemą.
