Nepriklausomybės diena: atgimimas

Independence Day: Resurgence

Žymiausias visos žmonijos ir Žemės planetos niokojimo specialistas Holivude, režisierius ir savo kuriamų filmų prodiuseris Rolandas Emmerichas pagaliau, po dvidešimties metų nuo kultinės ir beveik 820 mln. dolerių užsidirbusios „Nepriklausomybės dienos“ pasirodymo, pristato ilgai lauktą šios istorijos tęsinį, kuris kartu tampa ir pirmuoju režisieriaus karjeroje tęsiniu.

Apie ką mes čia…

1996 metais visa žmonija buvo ant išnykimo slenksčio po netikėtos ateivių invazijos į Žemės planetą. Tačiau, dėka kelių drąsių ir gyvybę atiduoti pasiryžusių žmonių, mūšis dėl planetos buvo laimėtas, o įsibrovėliai sunaikinti. Žinoma, buvo tik laiko klausimas, kada ir vėl Žemė bus užpulta. Praėjus dvidešimčiai metų nuo įnirtingos kovos, ateina nauja, žymiai didesnė grėsmė su kuria ir vėl teks susidurti praeities didvyriams, išvadavusiems žmoniją nuo sunaikinimo.

Kūrinio vidus

„Nepriklausomybės diena“ 1996 metais tapo tikru fenomenu, kuris leido juostai užsidirbti 817 mln. dolerių ir tapti daugiausiai užsidirbusiu tais metais kino projektu visame pasaulyje, todėl kaip ir visos didžiausios Holivudo studijos, kino studija „20th Century Fox“ pradėjo planuoti tęsinį. Tačiau kino studija susidūrė su viena bėda – režisieriumi Rolandu Emmerichu, kuris nenorėjo tapti tęsinių režisieriumi. O kad niekas kitas nesiimtų šio filmo pratęsimo, kino kūrėjas sutartyje nurodė, jog visos teisės į istorijos pratęsimą priklauso tik jam. Ir vien dėl tokios pozicijos buvo galima gerbti režisierių, nes kaip žinia, tęsiniai dažniausiai būna kuriami ne iš idėjos ar entuziazmo, o dėl pinigų.

Žinoma, kaip ir įprasta Holivude, nuomonę galima pakeisti ir niekas dėl to nepyks. Nebent originaliosios juostos gerbėjai bus pasiutę, nes kino industrijoje nėra nieko švento, todėl joks kultinis ar klasikinis filmas nėra apsaugotas. Paskutiniais metais perkuria arba pratęsia tikrai vertingus projektus. Ir čia jau tampa normalu, nes jeigu jau perkuria tokį šedevrą kaip „Benas-Huras“, tai ką kalbėti apie pramoginius ir popkorninius filmus. O Rolando Emmericho pozicijos ir nuomonės pakeitimas yra pateisinamas. Kino kūrėjas ne itin blizga su savo paskutiniais projektais. Jo 2013 metais pasirodęs veiksmo trileris „Baltųjų rūmų šturmas“ neatsipirko ir atnešė kino studija „Sony“ 120 mln. nuostolių. Todėl, kad išlikti ant bangos tarp Holivudo ryklių, jis bando sukurti naują hitą, kuris ne kokybe, bet kiekybe gali ir vėl reanimuoti jo karjerą po ankstesnių finansinių nesėkmių.

Naujame R. Emmericho filme matome 1996 m. įvykių atkartojimą, tik didingesnės aplinkos plote, kuriame labai vaizdingai ir epiškai pateikiami įvairūs susidūrimai su ateiviais. Taip pat, filmas turi tai, ką turėjo ir originalioji juosta – humorą. Tai bene svarbiausias šios naujos juostos komponentas, kuris užgožia visas kvailas klaidas ir klišes. Įdomu ir tai, jog naujoji juosta bando būti rimta, lyg tai būtų koks nors Christopherio Nolano filmas. Deja, bet R. Emmerichas nėra toks talentingas, kad sukurtų naują „Tarp žvaigždžių“. Nors, tam tikrais momentais buvo galima pastebėti kai kurias detales, primenančias žymųjį 2014 m. pasirodžiusį mokslinės fantastikos filmą.

Pati istorija labai nuspėjama, ji yra netgi labai nyki, nors pirmasis filmas irgi negalėjo pasigirti genialiais siužetiniais vingiais, tačiau jam pasirodžius kinuose nebuvo iš ko kopijuoti, todėl galima teigti, jog tada mes gavome ganėtinai originalų siužetą. Kitas šio filmo niuansas, kuris irgi erzina, tai, jog nauji herojai visiškai niekam tikę. Taip, nė vienas iš jų nesukėlė tokio pasitenkinimo, kaip prieš dvidešimt metų Willo Smitho ar Jeffo Goldblumo vaidinami herojai. Režisierius mums pateikia personažus be jokios įdomesnės istorijos, be charizmos ir kas svarbiausia, be jokių didingų frazių. Paguodos prizu tampa senoji gvardija, kuri ne tik, kad lenkia jaunimą, bet kartu sukelia nostalgijos jausmą. Galima teigti, jog antroje „Nepriklausomybės dienos“ dalyje didžiausią žavesį skleidžia Deividas Levinsonas, kuriam pasisekė tiek su scenomis, tiek ir su dialogais. Taip pat neblogą pasirodymą turi buvęs prezidentas Waitmoras. Šis filmo duetas neleidžia nuobodžiauti. Liūdniausia, jog filme nepasirodo pirmosios dalies pažiba kapitonas Styvenas Hileris. Ir paaiškinimas, kodėl jo nėra filme, yra banaliausias, kokį tik galėjo sugalvoti šio filmo scenaristai.

Taigi, sulaukėme po dvidešimties metų kultinio filmo pratęsimo, kuris yra nereikalingas. Taip, tai labai lengvai besižiūrintis, neprailgstantis ir smagiai praleistą laiką kino teatro salėje garantuojantis filmas, tačiau jis tuščias savo vidumi. Jame nėra tos kibirkštėlės, kuri lydėjo mus bežiūrint 1996 metais pasirodžiusį originalą.

Techninė juostos pusė

Kas jau kas, bet R. Emmerichas visada galėjo pasigirti efektyviais vaizdais savo režisuotose filmuose. Specialieji efektai, kurie sudaro maždaug 60 procentų visos juostos, atrodo gerai, nors tam tikrais momentais plika akimi matome vietas, kuriose buvo pasinaudota CGI technologija. Bet, jeigu pasirinkti 3D seansą, tai dėka tamsesnio ir gilesnio vaizdo CGI yra meistriškai nuslepiamas. Trimatė erdvė šiam filmui tikrai neblogai padeda išvengti susidūrimo su žaliojo ekrano padariniais.

Garso takelis filme geras. Taip, tai tikrai puikus, šiek tiek 90-ųjų metų filmus primenantis garso takelis, kuris savo epiškais skambesiais sukuria puikų pamatą didingiems ateivių ir žmonių susidūrimams. Muzikinė palyda taip pat sukuria įtampos jausmą, todėl adrenalinas, ypač artėjant filmo pabaigai, didės.

Operatoriaus darbu irgi galima pasitenkinti. Beveik naujokas savo srityje, operatorius Markusas Fordereras sugebėjo užčiuopti iš įdomesnių kampų tiek pasiruošimą atakoms, tiek pačias atakas ir oro dvikovas, kurios ir tampa epiškiausiais šio filmo momentais.

Garso montažas nuostabus. Vien ko verti sprogimai ir pasiskraidymai kartu su pilotais. Išties puikiai sudėlioti garso akcentai, kurie priverčia kartas nuo karto pasijusti įvykių sūkuryje. Vaizdo montažas sudėliotas gana teisingai. Siužetinė linija vystoma tvarkingai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Netekus Willo Smitho, visas dėmesys buvo prikaustytas prie kitų originaliosios juostos aktorių, kuriems talkino naujoji Holivudo karta. Tik deja, bet naujokai nė iš tolo neprilygo seniems vilkams.

Didžiausiu filmo pliusu iš aktorių perspektyvos tampa kultinis Jeffas Goldblumas, kuris ne tik paperka savo charizma, bet kartu ir leidžia mėgautis kiekviena savo personažo akimirka kino ekranuose. Galima teigti, jog šis filmas ir jo istorija buvo parašyta jam vienam. Taip pat puikiai laikosi Billas Pulmanas, kuriam beje tinka žila barzda. Brutaliai atrodantis prezidento Waitmoro atlikėjas atliko bene svarbiausią vaidmenį šioje istorijoje. Neužmirkime ir Judo Hirscho, kuriam ir vėl atiteko Juliuso Levinsono rolė. Jis kartu su Jeffu Goldblumu sukuria neužmirštamą tandemą.

Iš naujų aktorių galima nebent pagirti Liamą Hemsworthą, kuris bent jau stengėsi kažką išpešti iš savo vaidmens. Kiti – Maika Monroe, Jessie‘is T. Usheris, Angela Baby – atrodė prastai ir neįtikinamai. Taip pat filme galime pamatyti Vivica A. Fox, Williamą Fichtnerį, Selą Ward, Charlotte Gansbourg, kurie irgi nesukūrė nieko doro, bet bent jau į juos buvo malonu žiūrėti.

Verdiktas

„Nepriklausomybės diena: atgimimas“ – smagiai pramogai kine nuteikiantis, energingas ir lengvas, bet visiškai tuščias ir netgi nereikalingas kultinės juostos istorijos pratęsimas. Filmas žavi savo efektų gausa, puikiais oro mūšiais, epiniu garso takeliu ir beveik visa originaliosios juostos komanda, tačiau jame trūksta to, kuo galėjo didžiuotis pirmtakas – patriotiškumo pojūčio.

6.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Evaldas / 2019 spalio 12

    Dažiūrėjau iki tos vietos kur bokštai dvyniai „Petronas Tower“ atskrido iš Kvala Lumpūro ir trenkėsi į Bridge Towers tiltą Londone. Šalia dar nukrito aukščiausias pasaulio pastatas „Burj Kalifa“, atskridęs iš Dubajaus 😀
    Suprantu, kad filmas fantastinis, bet gi žanras ne absurdo komedija 🙂 Apgailėtina