Centrinės pajėgos

Central Intelligence

Tai, kaip jums patiks „Centrinės pajėgos“, stipriai priklauso nuo to, kaip reaguojate į tam tikrus komedijos elementus. Filmo humoras yra sudarytas iš detalių, kurios arba iškart pradžiugina, arba nuliūdina, ir net jeigu iš kino teatro neišeisite nusiminę, tikėtina, kad kažkuria prasme galite nusivilti.

„Centrinės pajėgos“ yra dar viena veiksmo komedija apie du visiškai priešingus veikėjus, kino teatruose atsirandanti maždaug kartą per mėnesį. Šįkart joje pasirodo du aktoriai, visad atsiduriantys galingiausių Holivudo žmonių sąrašuose – Kevinas Hartas, vaidinantis Kalviną, ir Dwayne‘as Johnsonas, įkūnijantis Bobą.

Abu vyrus sieja bendra istorija – jie mokėsi toje pačioje mokykloje. Kalvinas buvo visų mylimas ir daugiausiai perspektyvų turintis mokinys, o Bobas sulaukdavo daug pašaipų dėl savo antsvorio, nors Kalvinas jį galiausiai apgindavo nuo blogiukų pašaipų. Dabar, praėjus dvidešimčiai metų, Kalvinas yra nedaug pasiekęs buhalteris, o Bobas – CŽV agentas.

Neabejotinai stipriausia filmo detalė, kuri jį padaro mažų mažiausiai pakenčiamu, yra būtent centrinė dviejų vyrų istorija. Filmo pradžioje jie yra nepažįstami, per 20 metų nebendravę nei karto, tačiau dabar kietai atrodantis Bobas niekad nepamiršo to, kaip jį gėdingiausiu gyvenimo momentu apgynė Kalvinas, ir šios temos scenarijus nepaleidžia beveik dvi valandas.

Tai yra smagu, kadangi „Centrinės pajėgos“ – dar vienas nelogiškai išverstą lietuvišką pavadinimą turintis filmas – visuomet turi į ką atsiremti. Net jeigu filme yra veiksmo, jis niekad neužgožia to, jog čia yra pasakojama dviejų vyrų draugystės istorija. Jie yra neabejotina pasakojimo širdis, sukurianti priverčianti žiūrovus rūpintis bendros kalbos niekaip nerandančiais veikėjais. Net jeigu filmo veiksmas vyksta netikroviškame pasaulyje, veikėjų jausmai yra tikroviški ir nesunkiai įtikinantys, kas šiuolaikinėms komedijoms atrodo neprivaloma, ir visgi tai matyti visuomet yra smagu.

Stipriai padeda ir tai, kas vaidina pagrindinius du veikėjus. D. Johnsonas yra be konkurencijos sparčiausiai kylanti Holivudo žvaigždė, kuomet negalima ištverti nei savaitės, kai nėra paskelbiamas klasikinio filmo perdirbinys su juo pagrindiniame vaidmenyje. Jis dar niekad nevaidino pagrindinio veikėjo grynoje komedijoje, kas gali atrodyti kaip šioks toks iššūkis, bet aktorius su tuo susitvarko tobulai. Jo neįmanoma nemylėti – D. Johnsonas tvirtą, bet tuo pačiu savo vaikystės traumas vis dar išgyvenantį žmogų vaidina rasdamas nuostabią entuziazmo ir jautrumo pusiausvyrą, ir jo šypsena priverčia pamiršti visus filmo sunkumus.

D. Johnsono ir K. Harto tandemas taip pat veikia nuostabiai. Jie vienas kitą sugeba atsverti, yra panašaus žvaigždžių lygio, todėl savo partnerio nebijo ir ekrane jų komedijos agresyvumas išties matosi.

Tik kai ištraukiame K. Hartą iš konteksto kyla apžvalgos pradžioje minėtos problemos. Pernelyg dažnai scenarijus remiasi tiesioginiu bandymu atsverti Bobą ir Kalviną. Filme yra daugybė pajuokavimų apie tai, koks didelis yra Bobas, koks mažas yra Kalvinas, koks stiprus yra Bobas, koks silpnas yra Kalvinas, ir panašiai. Problema ta, kad D. Johnsono herojus visa tai priima ramiai, pro ausis praleisdamas visus komplimentus, o K. Hartas vaidina tą patį veikėją, kurį vaidina visuose filmuose. Jis rėkia, kalba apie savo mažą ūgį ir yra piktas. Pamatyti tai vieną kartą gal ir įdomu. Po aštuonių kartų tai tiesiog atsibosta.

Nesuklyskite – tai nereiškia, kad filmas nėra juokingas, tiesiog geriausias jo humoras kyla ne iš pagrindinių veikėjų. „Centrinių pajėgų“ siužetas, kuris yra lengvai nuspėjamas ir greitai pamirštamas, leidžia į nelabai painią šnipų istoriją įsivėlusiems pagrindiniams veikėjams susitikti su vienkartiniais ir vos kelis, tačiau juokingus sakinius pasakančiais personažais. Jie nėra pernelyg inovatyvūs, visuomet per daug pasitikintys savo kvailumu, nors tuo pačiu pakankamai besiskiriantys vienas nuo kito, kad į priekį judančią dviejų vyrų istoriją pagyvintų įdomesniu humoru.

Ir jeigu vis dar kalbame apie filmo komediją, netruksite pastebėti, kad „Centrinės pajėgos“ yra prikimštos pajuokavimų apie populiariąją kultūrą. Žinote, tų, kurių supratimui reikia žiūrėti kalną filmų ir serialų, kad juos suprastumėte (tokių kaip Aarono Paulo ištariama žymioji frazė ir panašiai). Tai vėlgi gali būti ir pagalba, ir didelė kliūtis. Iš vienos pusės filmui pasiseks, jeigu žiūrovai supras didžiąją dalį tų pajuokavimų – juk pagaliau jiems atsiperka šimtai prie ekrano praleistų valandų ir nedaug kam reikalingos populiariosios kultūros žinios (visai tikėtina, kad užsiminimai apie senesnius filmus Lietuvos kino teatruose prajuokins mažai ką).

Iš kitos pusės tai yra pavojingas žaidimas, kadangi dauguma žiūrovų į filmą eis dėl to, kad jis buvo stipriai reklamuojamas, ne dėl to, kad jie yra užkietėję komedijos mėgėjai. Kai pusė čia panaudojamų humoro išteklių yra skiriami kalbėjimui apie kažkur kitur naudotus komedijos elementus, ne naujų kūrimui, turite nemenką problemą. Pusė žiūrovų nesijuoks ir stebėsis, kodėl kita pusė juokiasi, ir po tokio paprasto filmo jaustis kvailai dėl to, kad nesupratai pajuokavimų, filmui yra didžiulis minusas.

Visa tai yra ženklai, kad „Centrinės pajėgos“ yra vienas tų filmų, kurie pasens pernelyg greitai ir netaps klasika. Filmas savyje turi didelę ir vis rečiau tokio tipo projektuose matomą širdį, kuri dažnai pulsuoja stipriau nei nedaug pastangų reikalavęs humoras, ir tikėtina, kad „Centrinės pajėgos“ bus atsimenamos būtent dėl savo emocinės pusės. Visgi tai yra komedija, į kurią žmonės visų pirma eis pasijuokti, ir garantuoti, kad jiems tai pavyks, yra sunku.

7.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles