Steveno Spielbergo karjeroje galima išskirti etapus, kai jo dėmesį pagavę laikė skirtingi žanrai. Jei dabar dažniausiai matome istorines dramas, kaip „Šnipų tiltas / Bridge of Spies“ ar „Karo žirgas / War Horse“, tai devintojo dešimtmečio pradžioje režsierius buvo „užsikabinęs“ už mokslinės fantastikos. „E.T.“ būtent ir yra šio periodo atstovas, pasirodęs tarpe tarp „Close Encounters of the Third Kind“ ir „Twilight Zone“. Filmas pasiūlė visai šeimai draugiškesnę Spielbergo pusę, (tik turėkite omenyje, kad kalba eina apie 9-ojo dešimtmečio amerikiečių šeimą, tai bus ir keiksmažodžių ir užuominų apie alkoholį ir pan.).
Nemačiusiems, filmo istorija sukasi apie Eliotą, berniuką gyvenantį JAV suburbijoje, kartu su išsiskyrimą su vyru vis dar sunkiai išgyvenančia mama, vyresniu jį nuolat pašiepiančiu broliu ir visą pasaulio naivumą įkūnijančia jaunesne sese (šešerių metų Drew Barrymore). Elioto gyvenimą sudrumsčia jų kieme pasirodęs E.T. – ateivis iš neįvardintos planetos, atskridęs neįvardintais tikslais ir besivaikomas neįvardintos JAV saugumo agentūros. Aiškiai ne tai yra svarbiausia, nes filmui daug svarbiau yra draugystės istorija, kurios narpliojimo metu paliečiamos ir labai tikros žmogiškos problemos.
Tai istorija kurią Spielbergas brandino beveik dvidešimt metų. Nuo pat vaikystės puoselėjęs fantaziją, kuri, kaip viename interviu pats minėjo, padėjo kovoti su vienatve augant be tėčio. Pagrindinis veikėjas Eliotas praktiškai ir yra jaunas Stevenas Spielbergas, augęs ne pilnos sudėties šeimoje, kas ir yra pagrindinis filmo kontekstas, visas dvi valandas išlaikantis filmą arčiau realybės nei fantastikos.
Taip, pasakojimas sukiojasi aplink mielą ateivį iš kosmoso, bet nejauti, kad jis yra pagrindinis veikėjas. Greičiau juo tampa jį supantys žmonės (išskiriant Eliotą įkūnijusį Henry Thomas, kuris pasirodė kaip įtikinamiausias mano kada nors matytas vaikas aktorius), kurie yra daugiau nei veidai ekrane, kiekvienas turi savo charakterį ir padeda kurti įtikimą pasaulį aplink E.T.
Daug akcentuoju šeimos vaidmenį filmę dėl to, kad jis yra padarytas taip gerai, kad momentai, kai fantastika perima vairą įgauna daugiau svorio. Atrodo imi stebėti įvykius per vaikiškas Elioto akis. Nors kurdamas filmą Spielbergas jau buvo žymus režisierius, sukūręs sėkmingus projektus kaip „Nasrai / Jaws“ ir išsikovojęs didesnius filmo biudžetus ir žinomų studijų paramą, „E.T.“ vietoj blockbusterio jausmo palieka autorinio kino įspūdį. Savas stilius tiek dialoguose, tiek istorijos pateikime ir neįprastose scenose, kurias retai pamatysite Holivudinėje produkcijoje.
Žiūrėdamas filmą aš galvojau, kodėl tos neįprastos scenos, taip puikiai veikiančios čia, nėra atkartojamos dabartiniuose filmuose ir supratau, kad jos tiesiog evoliucionavo. Tie šablonai, standartai, kurios matome dabartinėse juostose būtent ir yra kilę iš tokių filmų, kaip „E.T.“, dėl ko į kūrinį dabar galima žiūrėti ir kaip į kino istorijos pamoką.
Taip pat tai kinematografiškai įdomus filmas, daug žaidžiantis su šviesa ir kadro išdėstymu. E.T. pirmoje filmo pusėje niekada nėra gerai matomas. Šviesos, dekoracijos ar kiti veikėjai neleidžia gerai apžiūrėti ateivio. Toks ir buvo Spielbergo sumanymas, skatinantis žiūrovą patį užpildyti spragas savo vaizduote. Na ir tuo pačiu vengiant į ekraną kišti pigius efektus.
Nepamirškite, kad filmas pasirodė 1982-ais, todėl į techninę pusę galime pažiūrėti kiek atlaidžiau. Visgi net ir su šituo omenyje, filmas atrodo pakankamai neblogai.
Kūrėjai 9-ojo dešimtmečio pradžioje dar tik atsargiai eksperimentavo su kompiuteriniais efektais (kurių kelis pavyzdžius pamatysite ir čia) ir rinkosi praktinius efektus. Negaliu pakartoti užtektinai kartų, kaip daug smagiau žiūrisi praktiniai efektai, ypatingai senesniuose filmuose kaip „E.T.“ Kūrybinė komanda išsinėrė iš kailio, kad draugiškas ateivis būtų perkeltas į ekraną daugiau nei pora skirtingų metodų. Kai kuriose scenose ateiviu buvo persirengę vaikai, kitose jį valdė 12 lėlininkų kai tuo tarpu mimas suteikė E.T. rankoms plastikos. Ir tokios pastangos nenueina veltui, komanda sukūrė unikalų veikėją, apie kurį kalbame praėjus jau daugiau nei 30 metų po jo pristatymo.
Jei trumpai…
„E.T.“ yra kokybiškas kinas tiek augančiam, tiek suaugusiam žiūrovui su puikiai atidirbtu įtikinančiu pasauliu, gerai suvaldyta fantastika (jos nei per daug, nei per mažai) ir įsimintinais veikėjais.
Taip pat tai dar ir įdomi studija, kaip režisierius panaudojo savo paties patirtį ir papasakojo asmenišką istoriją, kurioje kažką apie save jau rado ir toliau atras dar tūkstančiai žiūrovų.
