Norvegų kilmės britų rašytojas Roaldas Dahlis (1916 – 1990 m.) iš pradžių išgarsėjo kaip knygų suaugusiems autorius. Tačiau vėliau, kai pats vedė ir susilaukė vaikų, pradėjo rašyti jaunesnei auditorijai. Jo knygos yra mėgstamos visame pasaulyje – tiek dėl originalių, fantazija stebinančių istorijų, tiek dėl savito rašymo stiliaus. Jo gyvenimui ir kūrybai didelę įtaką padarė tokie rašytojai kaip Rudyardas Kiplingas, Williamas Thakeray‘us ir Charles‘as Dickensas. Ilgainiui ir paties R. Dahlio kūriniai tapo vaikų literatūros klasika ir šioje kategorijoje užima svarbią vietą. Ne viena jo knyga tapo filmu – kai kurios jau net ir po kelis kartus. Kadaise R. Dahlis ir pats rašė scenarijus britų televizijos serialams ir filmams – R. Dahlio plunksnai priklauso tokių juostų kaip „Gyvenk du kartus“ (angl. „You Only Live Twice“, 1967 m.), „Chitty Chitty Bang Bang“ (1968 m.) ir „Naktinis kasėjas“ (angl. „The Night Digger“, 1971 m.) scenarijai. Pirmasis filmas, pastatytas pagal jo kūrinį, pasirodė 1965 m. – tai buvo visai ne vaikams skirtas karinis trileris „36 valandos“ (angl. „36 Hours”), sukurtas pagal jo romaną „Saugokitės šuns“. Vėliau kino ekranus pasiekė „Vilis Vonka ir šokolado fabrikas“ (angl. „Willy Wonka & the Chocolate Factory”, 1971 m.), animacinis filmas „Didysis Gerulis Milžinas“ (angl. „The BFG“, 1989 m.), „Denis, pasaulio čempionas“ (angl. „Danny the Champion of the World“, 1989 m.), „Raganos“ (angl. „Witches“, 1990 m.), iraniečių filmas „Žirafa, Pelia ir aš“ (pers. „Shekare khamoosh“, 1990 m.), pagal poemą pastatyta animacinė juosta „Purvini žvėrys“ (angl. „Dirty Beasts“, 1990 m.), pagal įvairius R. Dahlio darbus sukurta rusų komedija „Ideali pora“ (rus. „Idealnaya para“, 1992 m.), „Džeimsas ir milžiniškas persikas“ (angl. „James and the Giant Peach“, 1996 m.), „Matilda“ (1999 m.), „Avinėlis skerdykloje“ (angl. „Lamb to the Slaughter“, 2002 m.), dar kartą „Čarlis ir šokolado fabrikas“ (angl. „Charlie and the Chocolate Factory“, 2005 m.), dviem Oskarams nominuotas animacinis filmas „Fantastiškas ponas Lapinas“ (angl. „Fantastic Mr. Fox“, 2009 m.) ir dar gausybė trumpametražių. Šiemet į kino ekranus sugrįžta „Didysis Gerulis Milžinas“ – šįkart tai jau ne animacinė, bet vaidybinė juosta, kurios režisūra užsiėmė pats Stevenas Spielbergas. Šiai ekranizacijai buvo ruošiamasi net 25-erius metus, o anot paties S. Spielbergo, šią R. Dahlio knygą perkelti į ekraną jis užsimanė vos tik perskaitęs kūrinį, dar 1982 m.
Vaikų namuose gyvenanti našlaitė Sofija (akt. Ruby Barnhill) yra vienintelė, kuri naktį nemiega ir laukia raganysčių valandos. Vieną tokią naktį ji atsitiktinai pro langą pamato tai, ko šiaip jau nederėjo pamatyti – po tamsias Londono gatves su sapnų trimitu slankiojantį milžiną (akt. Mark Rylance). Deja, ne tik Sofija pastebėjo milžiną, kad ir kaip šis įpratęs meistriškai slapukauti ir slapstytis – milžinas taip pat supranta, kad jį kažkas pamatė. Tad, dėl visa ko, kad nebūtų nereikalingo triukšmo – t. y., „kad nekiltų milžinų vaikynės“ – jis pagriebia Sofiją kartu su visa jos antklode ir nusigabena į milžinų šalį. Čia paaiškėja, kad milžinas – visai nepiktas ir nebaisus, tik nenori neramumų. Tiesa, tampa aišku ir tai, kad Sofija saugi gali jaustis tik Didžiojo Gerulio Milžino – arba DGM – kaip sutrumpintai jį pavadina, namuose, kadangi visi kiti milžinai yra žmogėdros, priešingai ne DGM, kuris yra vegetaras ir maitinasi agurkliurkliais bei geria iš viršaus žemyn putojantį kliukliunadą. Pamažu Sofija ir DGM susidraugauja, mergaitė pripranta prie keistos milžino šnektos ir įpročių, susipažįsta su slėpiningu sapnų pasauliu. Tačiau Sofija negalės taip amžinai slapstytis, o be to, piktieji milžinai ima skverbtis į žmonių pasaulį. Tad Sofijai ir DGM reikia gero plano…
Filmo nuotaika ir kuriama atmosfera nori nenori primena Kalėdas – nesvarbu, kad juosta pradėta rodyti patį vidurvasarį ir sniegu padengtų paviršių joje nematyti. Būtent dėl tos stebuklingos nuotaikos, panašios į tą, kokią galimą pajusti „Hario Poterio“ (angl. „Harry Potter“ 2001 – 2011 m.) serijoje ar „Stebuklingoje žaislų krautuvėlėje“ (angl. „Mr. Magorium‘s Wonder Emporium“, 2007 m.), „DGM: Didįjį Gerulį Milžiną“ norėsis prisiminti per kiekvienas žiemos šventes.
Iš tiesų, pasakojama istorija ir gražus jos apipavidalinimas paverčia šį filmą smagiu, mielu ir nenuobodžiu potyriu, patiksiančiu tiek jaunajai auditorijai, tiek vyresniems žiūrovams. Juosta nestokoja smagių situacijų, DGM ir kitų milžinų vartojama kreivakalbė nors ir neįprasta ausiai, bet gana lengvai suprantama, sukuria papildomą komišką akcentą, be to galima pastebėti keletą užuominų (tiek kino, tiek rodomo laikmečio prasme).
Vis tik po paviršiniu „DGM: Didžiojo Gerulio Milžino“ sluoksniu apie gražią neįprastą draugystę gana aiškiai šviečia vienišo vaiko ir jo susikurto įsivaizduojamo draugo modelis. Galima sakyti, klasikinis modelis, kokį dažnai sutinkame švedų rašytojos Astridos Lindgren kūriniuose, pvz., „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, „Mijo, mano Mijo“, „Nykštukas Nilsas Karlsonas“, „Mylimiausioji sesutė“, „Ponas Lelijinis“ ir kituose. Pasakojimai, kuriuose liūdną realybę šiek tiek pagyvina fantazijos pliūpsniai, sukurdami magiškąjį realizmą. Tokie kūriniai itin reikalingi – ir pirmiausia būtent tiems vienišiems vaikams, kad jų vienatvė nušvistų kiek kitokiomis spalvomis. Filmo kūrybinė grupė pasistengė kuo gražiau ir kuo įstabiau tas spalvas atskleisti. – neįprasti nuotykiai čia yra šiek tiek antrame plane, svarbiausia – Sofijos ir DGM, kuris taip pat savo šalyje yra nesuprastas ir atstumtas, taigi, labai vienišas, – draugystė. Tiesa, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, vienas pagrindinių – Sofijos personažas – nėra labai išplėtotas, tačiau čia jau ne tiek filmo kūrėjų, kiek paties rašytojo R. Dahlio kaltė.
Pagrindinį filmo tandemą – Sofiją ir DGM – įkūnija du labai skirtingi, bet lengvai bendrą kalbą radę aktoriai – kas buvo tiesiog būtina, kad filmavimas vyktų taip, kaip to norėjo S. Spielbergas. Mažąją drąsiąją Sofiją vaidina dvylikametė britų aktorė Ruby Barnhill, kuriai šis vaidmuo tapo debiutu kine (tiesa, ji dar filmavosi britų seriale „Ketvirtos valandos klubas“ (angl. „4 O’Clock Club“)). Stebėdami DGM turėtumėte atpažinti britų aktorių Oskaro laureatą Marką Rylance‘ą. Didysis Gerulis Milžinas (ir visi kiti milžinai) buvo sukurti pasitelkiant unikalią naujovišką technologiją, sujungiančią „gyvą“ aktorių vaidybą ir kaip įmanoma realistiškesnę animaciją. Kažką panašaus S. Spielbergas jau buvo pabandęs 2011 m. kurdamas animacinį filmą „Tintino nuotykiai. Vienaragio paslaptis“ (angl. „The Adventures of Tintin“), tačiau tuomet gyva vaidyba pagrįsta animacija buvo kuriama kiek kitaip – aktoriams teko judėti labai ribotoje erdvėje ir daugumą dekoracijų tiesiog įsivaizduoti. Tad galima sakyti, „DGM: Didysis Gerulis Milžinas“ yra savotiškas novatorius kino technikos aspektu, kadangi tai pirmasis filmas, užpildantis iki šiol žiojėjusį tarpą animuoto vaidybinio filmo žanre.
Grįžtant prie aktorių pasirodymo, galima pasakyti, kad tiek R. Barnhill, tiek M. Rylance‘o vaidyba palieka visai neblogą įspūdį. Žinoma, M. Rylance‘o, šiemet už antraplanį vaidmenį to paties S. Spielbergo režisuotame filme „Šnipų tiltas“ (angl. „The Bridge of Spies“, 2015 m.), apdovanoto Oskaru, pasirodymas įspūdingesnis. Tačiau S. Spielbergas yra vienas iš nedaugelio režisierių, kuris moka ir mėgsta dirbti su vaikais aktoriais – dažname jo filme būtent vaikai tampa svarbiais personažais: verta prisiminti tokius jo darbus kaip mokslinės fantastikos trilerį „Pasaulių karas“ (angl. „War of the Worlds“) su Dakota Fanning, mokslinės fantastikos dramą „Dirbtinis intelektas“ (angl. „Artificial Intelligence: AI“, 2001 m.) su Haley’iu Joeliu Osmetu ar legendinį „Ateivį“ (angl. „E. T. the Extra – Terrestrial“, 1982 m.) su Henrey’iu Thomas’u ir Drew Barrymore.
Be jau minėto M. Rylance’o ir jaunosios R. Barnhill šiame filme išvysite (bet greičiausiai neatpažinsite) Naujosios Zelandijos aktorių Jermaine’ą Clement’ą, kuris turėtų būti neblogai įsiminęs kaip vampyras Vladislavas iš puikios juodosios komedijos „Ką mes veikiame šešėliuose“ (angl. What We Do in the Shadows“, 2014 m.). Na o neatpažinsite todėl, kad šįkart jis tapo didžiuliu, daugiau kaip penkiolikos metrų piktuoju milžinu Mėsėdra (palyginimui DGM ūgis – viso labo tik kiek daugiau nei 7 metrai). Kiek netikėtas vaidmuo atiteko britų aktorei Penelopei Wilton. Ekrane taip pat šmėkšteli Rebeca Hall (Viki iš Woody Alleno „Viki, Kristina, Barselona“ / angl. „Vicky Cristina Barcelona“, 2008 m.) ir Rafe’as Spall’as.
Apie techninę pusę jau šiek tiek užsiminta aukščiau. Be naujoviškos progresyvios technologijos, sujungiančios aktorių vaidybą ir animatorių darbą bei leidžiančios visiškai pasinerti į nerealią filmo kuriamą realybę, išskirtinas pagyrimo nusipelnęs vaizdo režisieriaus darbas. Kamera seka septynmyliais žingsniais skuodžiantį DGM, puikiai laviruoja tarp milžinų, staigiai nuo jų masto persijungia prie žmogiško dydžio Sofijos ir jos daiktų (antklodės, knygos, akinių). Muziką kūrė Johnas Williamsas – jo sukurti garso takeliai skamba „Hario Poterio“ serijoje (tai štai, iš kur tas magiškos atmosferos panašumas!), I-ame ir VII „Žvaigždžių karų“ epizoduose „Žvaigždžių karai: Eppizodas I. Pavojaus šešėlis“ (angl. „Star Wars: Episode I – The Phantom Menace“, 1999 m.) ir „Žvaigždžių karai: galia nubunda“ (angl. „Star Wars: Episode VII – The Force Awakens“, 2015 m.), be to jau anksčiau kūrė muziką ne vienam S. Spielbergo filmui. Atskira tema yra lietuviškas dubliažas. Nežinia, ar dėl gausybės DGM tariamų vingrybių, ar dėl kokių kitų priežasčių nuspręsta filmą įgarsinti ir Lietuvoje jis rodomas tik dubliuotas lietuviškai. Tačiau lietuviškas įgarsinimas šįkart ne pats geriausias – ne viskas skamba taip natūraliai, kaip galėtų, be to, gana keista stebėti filmą, kurio personažai žiopčioja nesinchroniškai tariamiems žodžiams. Tačiau čia tik menkas trūkumas, atsiradęs net ne dėl filmo kūrėjų, o dėl platintojų kaltės, tad bendro įspūdžio nesugadina.
„DGM: Didysis Gerulis Milžinas“ – jaukus, mielas filmas apie gražią ir nepaprastą dviejų vienišų būtybių – našlaitės Sofijos ir Didžiojo Gerulio Milžino – draugystę. Filmo realybė čia pagražinta neperkrautais fantastiniais potėpiais, atskleidžiančiais, kad magiškasis pasaulis yra visai arti mūsiškio. Vizualiai gražus ir patrauklus filmas sukuria stebuklingą atmosferą, kurią tik dar labiau susitiprina J. Williamso, kūrusio graso takelį „Hariui Poteriui“, muzika. Kaip ir R. Dahlio, pagal kurio kūrinį pastatytas šis filmas, knyga, taip ir juosta turėtų patikti tiek jaunesnei, tiek vyresnei auditorijai – bent šį tą savo ir artimo atras įvairaus amžiaus žiūrovai. O S. Spielbergas tik dar kartą patvirtina, kad yra vienas galingiausių kino burtininkų, kurio valiai paklūsta ne tik rimti ir sunkūs filmai, bet ir kiek lengvesnės ir šviesesnės stebuklų kupinos istorijos.
