Nepalūžęs

Holivudo gražuolė, taikos visame pasaulyje puoselėtoja, aktorė Angelina Jolie rimtai susimąstė baigti aktorės karjera ir visą dėmesį sutelkti į režisūrą, kuri ją pradėjo žavėti jau 2011 metais. Būtent tada pasirodė jos debiutinis filmas „Kraujo ir medaus šalyje“, kuris buvo ganėtinai šaltai priimtas tiek kritikų, tiek kino mylėtojų. Tačiau aktorė nepabūgo visų į ją paleistų kritikos strėlių dėl pirmosios režisuotos juostos ir po trijų metų tylos pristato antrąją karinę dramą, paremtą tikrais įvykiais, kurios įgyvendinimui jai prireikė dvejų metų darbo.

Apie ką mes čia…

Olimpinis atletas, italų kilmės bėgikas Luisas Zamperinis, kaip ir daugelis jo tėvynainių dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Vyras, priklausantis karinei eskadrilei, rodė puikius rezultatus ir danguje, kol neįvyko nelamingas atsitikimas. Jo lėktuvas sudužo vandenyje ir kartu su dar dviem įgulos nariais jis priverstas laukti pagalbos atvirame vandenyne. Po dvejų mėnesių kančios ir pavojų, jį aptiko japonai. Luisas iš gamtos nelaisvės pateko į dar didesnę – žmonių, kurie jo gyvenimą pavers tikru pragaru.

Kūrinio vidus

Kartais geri arba vidutiniški aktoriai tampa ir gerais kino režisieriaus, tačiau tai nutinka itin retai. Iš tokių pavyzdžių galima paminėti legendinį Orsoną Wellesą, kultinį Clintą Eastwoodą, Seaną Penną ar paskutiniais metais labai mus džiuginantį Beną Afflecką. Prie šio sąrašo galbūt kada nors prisijungs ir aktorė Angelina Jolie, kuriai jau nusibodo vaidinti kietas moteriškes veiksmo filmuose. Būtent šiuos žodžius galiu pasakyti pasižiūrėjęs antrąjį jos režisūrinį darbą, pasakojantį įkvepiančią ir labai jautrią istoriją apie žmogaus valią ir norą gyventi nepalūžtant prieš bet kokį pavojų.

Luiso Zamperinio istorija išties daug žadantis pamatas geram biografiniam filmui, tačiau prieš peržiūrą mane aplankė dvejonės. Moterys šiek tiek švelniau žiūri į karinę temą, vengia brutalumo ir psichologinio smurto, o ką kalbėti apie pačias kovas, kurios turi būti atkurtos tikrovišku būdu. Na ir dar tas ne itin stebuklingas pirmasis Angelinos Jolie filmas, nepalikęs jokio įspūdžio. Tačiau prasidėjus pirmiems kadrams ir karo scenoms, suteikiau sau viltį, jog, galbūt, puikiai praleisiu laiką kino salėje. Taip ir atsitiko, filmo trukmė pustrečios valandos, tačiau laikas prabėgo akimirksniu.

Pirmiausia, reikia padėkoti broliams Coenams („Fargo“, „Didysis Lebovskis“, „Šioje šalyje nėra vietos senukams“), kurie parašė šios įkvepiančios istorijos scenarijų. Žinoma, tenka pripažinti ir tą faktą, jog filmas kupinas detalių iš kitų žinomų kino juostų, kuriomis, kaip akivaizdžiai matosi, rėmėsi Oskariniai broliai. Viso filmo metu galima pastebėti panašumų su tokiais didingais projektais, kaip „Forestas Gampas“, „Pi gyvenimas“ ar „Tiltas per upę Kvai“. Taip pat, žinoma, čia tik sutapimas, matosi epizodai iš „Rokio“, „Išsigelbėjimo aušros“ ir „Elnių medžiotojo“. Atmetus visus panašumus su išvardintomis juostos, reikia pagirti tiek brolius, tiek pačią žavią režisierę, jog buvo išlaikyta riba tarp karo, žmogiškos dramos ir sporto. Pagrindiniame veiksmo centre parodomas pats karas, tačiau be jo siaubingų padarinių. Rodomi karo žiaurumai su žmonėmis, patekusiais į nelaisvę, tačiau kartas nuo karto pristatomos laimingos Luiso gyvenimo akimirkos, kai jis galėjo džiaugtis laisve. Filme taip pat pabrėžiamas pats žmogiškumas ir tikėjimas Dievu. Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė, tačiau tikint į kažką, ta viltis perauga į norą gyventi. Būtent tai ir akcentuojama visos šios juostos metu.

Karinis konfliktas tarp JAV ir Japonijos visiškai nepaliečiamas, tik pradžioje filmo parodytis stulbinamos lėktuvų kovos ore. Juosta neturi jokio politinio konteksto, nes jai to ir nereikia. Viskas sukasi apie Luiso Zamperinio kančias, kurios prilygsta gal net pačiam Jėzui. Tiek daug smūgių į galvą, pilvą, kojas, veidą ne kiekvienas sugebėtų atlaikyti. Kai kurios scenos buvo net labai nemalonios peržiūrai, nes tiesiog norėjosi, kad galiausiai liautųsi kankinti šį nekaltą žmogų. Bet, kas įdomiausia, viskas prasidėjo net ne koncentracijos stovykloje, o atvirame Vandenyne, kur Luiso ir jo bičiulių laukė dar didesni pavojai – ryklių atakos, saulės spinduliai, didžiulės bangos, lietingos dienos ir naktys bei badas. Galvojau, kad juostoje jau parodys, kaip valgoma žmogiena. Bet apsieita be šių žiaurių epizodų, kuriuos pakeitė kitokie, irgi ne itin akims malonūs vaizdai.

Personažų gausa juostos siužetinės linijos metu nesutrukdė stebėti puikų Luiso biografijos faktų išdėstymą. Tai didvyriškas ir puikus stipraus žmogaus pavyzdys, kuris neparklupo prieš žmones, norinčius paversti jį vergu. Taip pat personažas keičiasi, ir keičiasi į geresnę pusę. Pradžioje parodomas vėjavaikis ir nenuorama, kuris evoliucionavo į stiprią asmenybę. Taip pat akis žavi ir jo puikus pasipriešinimas japonų karininkui Vatanabei (įdomu, ar šis japonas turi kažkokių tai giminės ryšiu su žymiuoju aktoriumi). Šnekant apie pastarąjį, tai matėsi mazochistinės užgaidos ir iškrypėliškas požiūris į smurtą, siekiant palaužti Luiso dvasią ir kūną. Deja, kad ir kaip jis stengėsi, jam tai nepavyko. Finalinė scena su rastu parodė, koks jis buvo menkysta. Ši scena taip pat pavaizduota kaip vieno žmogaus laimėjimas prieš kitą. Net ir nelaisvėje būdamas, Luisas išliko žmogumi ir sugebėjo parodyti, jog vyru ne gimstama, o tampama.

Režisūriniai Angelinos Jolie sprendimai sugebėjo iš šios istorijos padaryti puikų filmą, artimą daugeliui žmonių, kuriems gyvenimas nėra rožėmis klotas. Juosta leidžia patirti daug jausmų, patikėti stebuklais ir, svarbiausia, leidžia suprasti, kad kiekvienas žmogus privalo išlikti juo iki pat mirties. Tenka pripažinti, jog juosta skirta masiniam žiūrovui, todėl jis ir žiūrisi ne sunkiai, o labai žvaliai, nors jame ir netrūksta nemalonių epizodų. Tikiuosi, jog su šiuo filmu Angelina Jolie pratęs savo darbą už kameros ribų ir ateityje galėsime džiaugtis ja ne vien tik stebint jos pasirodymus vaidybos plane. Kitas, o tiksliau, trečiasis jos filmas jau ne už kalnų – „Prie jūros“ pasirodo lapkritį.

Techninė juostos pusė

Specialieji efektai dominuoja viso filmo metu sukuriant atitinkamą foninę atmosferą ir lėktuvų kovas, kurios padarytos kokybiškai ir net labai tikroviškai. Juostos scenografija ir dizainerio darbas taip pat vertas pagyrimo, o ką jau kalbėti apie tikrovišką veikėjų grimą, kuris kartas nuo karto vertė pasukti akis į šoną, nenorint matyti siaubingų kūno sužalojimų. Filme dominuoja kelios spalvos, o pats vaizdas primena Clinto Eastwoodo režisuotų filmų spalvų spektrą. Niūrus, bet ne tamsus.

Taip pat pagirtinas, ir galiu teigti, vienas geresnių 2014-ųjų metų filmų kameros darbas, atliktas legendinio operatoriaus Rogerio Dickenso, kuris greičiausiai bus nominuotas jau dvyliktam Oskarui. Įspūdingi vaizdai tiek danguje vykstančiose kovose, tiek kruopščiai paruoštos scenos su pagrindiniais filmo herojais ir jų kankinimais. Ką jau kalbėti apie gamtos vaizdus ir filmavimą iš viršaus, pateikiant šios karinės dramos didybę.

Muzikiniai kūriniai, skambantys viso filmo metu deja nesukelia didesnių išgyvenimų. Pasigedau jautresnių skambesių, kurie kaskart nuskambėję leistų patirti dar didesnį jaudulį dėl Luiso likimo. Taip pat norėjosi, kad garso takelis sukeltu ir sentimentus, kurie galiausiai privestų prie ašarojimo. To, deja, čia nebuvo. Nors prisipažinsiu, paskutinė filmo scena vandenyje koncentracijos stovyklos ribose, turėjo gerai skambantį kūrinį, kuris išpranašavo laisvę ir jos akimirkas kiekvienam iš kankinių.

Už ką dar galima pagirti šio filmo techninę pusę, tai už nuostabų garso montažą. Susišaudymai ir scenos su lėktuvais buvo parodytos labai galingai. Per visą kūną pereina šiurpas, pajaučiamas širdies virpesys, kuris sukelia adrenalino kiekį kraujyje. Neužmirštama scena tampa ir ryklio ataka. Prisipažinsiu, pašokau ir labai išsigandau. Juokinga, kai galima išsigąsti žiūrint karinę dramą, o ne per siaubo filmus. Prie gero garso pridedamas ir puikus vaizdas. Istorija pateikiama įtraukiančiai, įdomiai, o sugrįžimai į praeitį (angl. flashback) netrikdo peržiūros, o kaip tik, sustiprina ją dar labiau.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindiniam vaidmeniui A. Jolie pasirinko kylančia britų žvaigždę, aktorių Jacką O‘Connelį, kuris praeitais metais tiesiog nepriekaištingai pasirodė juostoje „Išrinktasis“ ir karinėje dramoje „1971-ieji“. Šis talentingas jaunuolis nepasišiukšlino ir čia, nors, tenka pripažinti, jog tai nėra geriausias jo pasirodymas iš vaidybinės pusės. Jis pradėjo rodyti savo aktorinius sugebėjimus tik įpusėjus filmui, tačiau ir tai nebuvo svarbiausias jo pasirodymo akcentas. Jackas labai ilgai ruošėsi filmui, todėl pasiaukojo šiam vaidmeniui negailėdamas savo kūno. Jis numėtė 20 kilogramų, todėl šiurpą keliantis vaizdas, stebint jo nuogą ir kaulėta kūną, priminė Christiano Bale‘o transformacijas.

Aktoriui į pagalba atėjo būrys kitų žinomu veidų, tačiau nė vienas jų jam neprilygo. Iš geresnių pasirodymų galima pabrėžti seniai matytą Garrettą Hedlundą. Taip pat geras vaizdas susidarė bežiūrint ir į Domhnallą Gleesoną su Takamasa Ishihara, kuris įkūnijo žiaurųjį koncentracijos stovyklos vadą Vatanabę.

Iš nesusipratimų galiu paminėti Jai‘ų Cortney. Visiškai nesuprantu, kodėl beveik į visus didesnius filmus kišamas šis medinės vaidybos profesionalas? Bent jau gerai, kad jam čia atiteko trumpas ir gana epizodinis vaidmuo, nes ir vėl filmas būtų sugadintas bežiūrint į jo apsipatenkinusį ir neemocionalų veidą.

Verdiktas

„Nepalūžęs“ – tai žymiai solidesnis ir savo pastatymu kokybiškesnis antrasis Angelinos Jolie režisuotas karinės temos biografinis filmas, pasakojantis apie žmogaus valią ir norą išlikti gyvam neprarandant žmogiškumo bet kokiose situacijose. Kartu, tai įkvėpiantis ir labai tikroviškas žvilgsnis į sunkiausias Luiso Zamperinio gyvenimo akimirkas, kurias puikiai papildo nuostabus kameros darbas, dailininko darbas, kostiumai ir grimas, akis džiuginantys gamtos vaizdai, stiprus garsas ir, žinoma, įtikinanti pagrindinio aktoriaus vaidyba.