Trečias žmogus

Su naujais metais į Lietuva atplūsta nauja banga draminių filmų. Mūsų šalyje jau susiklostė tokia tradicija, kad pirmaisiais mėnesiais dar rodomi filmai, kurie buvo išleisti dar praėjusiais metais. Dažniausiai tai būna į prestižinius Oskarų apdovanojimus pretenduojančios juostos, bet pasitaiko ir eilinių filmų. Šįkart į kino teatrus atkeliauja dar retesnis variantas – drama „Trečias žmogus“, kurio oficiali išleidimo data yra 2013 metai.

Turinys

Maiklas – rašytojas ir Pulitzerio premijos laureatas, kuris, norėdamas baigti naująją knygą, užsidaro viešbučio kambaryje Paryžiuje. Jis visai neseniai išsiskyrė su savo žmona Eleina ir pradėjo karštą romaną su jauna ir žavinga Ana, jauna ir ambicinga žurnaliste, norinčia pradėti rašyti romanus. Tuo pačiu metu suktas amerikietis verslininkas Skotas užklysta į „Cafe American“, kur sutinka gražią romę Moniką, turinčią vėl susitikti su seniai matyta dukra. Kai dingsta jos pinigai, Skotas bando jai padėti visais įmanomais būdais ir leidžiasi pavojingon kelionėn kartu į pietų Italiją. Na, o Niujorke likusi buvusi muilo operų aktorė Džiulija visomis išgalėmis kovoja dėl savo sūnaus globos teisių prieš buvusį vyrą. Trys skirtingos istorijos, trijuose miestuose, tačiau visi jie yra kažkaip susiję.

Oskarą už geriausią filmą „Avarija“ 2004 metais pelnęs režisierius Paulas Haggis bando pratęsti savo sėkmės istoriją, kurdamas filmą apie kelių skirtingų porų gyvenimus, kurie vyksta vienu metu ir anksčiau ar vėliau susisieja skirtingomis aplinkybėmis. Jau pramintu keliu žengdamas kino kūrėjas bando išrasti dviratį ir jam tai neypatingai gerai pasiseka. Jis pats ne tik režisavo juostą, bet ir parašė scenarijų, kuris yra painus iki negalėjimo. Kartais P. Haggiso sprendimai yra visiškai nesuprantami ir palieka išsižiojusį. Tiesa, ne iš gerosios pusės. Istoriją bandoma taip suvelti, kad pabaigoje tiesiog nebesupranti, kas kur vyksta. Ir galiausiai kyla mintis, ar režisierius tik nevedžioja mūsų už nosies visą filmo rodymo laiką.

Pati istorija pasakoja apie tris skirtingas poras, veikiančias trijuose skirtinguose miestuose. Atrodytų viskas gerai, o filmo rodymo metu veikėjai vienaip ar kitaip vienas su kitu susiduria. Iš pirmo žvilgsnio – viskas gerai. Ir tada prasideda sunkiai suvokiami dalykai. Jei Maiklas ir Ana yra Paryžiuje, o Džiulija kambarius tvarko Niujorke, kaip ji užeina į Maiklo kambarį? Ir kodėl Anai važiuojant taksi Paryžiuje už lango matomas „Cafe Americano“, esantis Romoje? Miestų persipynimas šiame filme yra toks nesuprantamas ir nepaaiškinamas, kad tai suteikia tik neigiamą toną. Atrodo, kūrėjas tiesiog nesivargino suteikti žiūrovams malonumo suprasti, kodėl vyksta tokios nesąmonės.

Jei kalbant apie pačias istorijas, jos dar painesnės, nei pats bendras vaizdas. Maiklo ir Anos istorija sunkiai suvokiama realiame gyvenime, todėl visi draminiai elementai, nors ir sustiprina vaizdą, atrodo ganėtinai juokingai. Galiausiai paaiškėjanti Anos istorija šiek tiek šokiruoja, tačiau kartu ir galutinai paleidžia nuo siužetinės linijos. Kvaili emocinės būklės pateisinimai nepateisina to, kaip režisierius bando žaisti su publika. Ir tada yra Skotas su Monika, kurių istorija pradžioje atrodo logiškiausia ir bene lengviausiai nuspėjama. Tik tada iškyla klausimas – kaip jie išvis susisieja su siužetu? Na, ir trečiosios poros, Džiulijos ir Riko, nelengvas gyvenimo kelias. Tai bene labiausiai suvokiamas išgyvenimas, tačiau priežastys visą filmą yra super miglotos. Karts nuo karto bandoma paerzinti pasakant vieną žodį ten, kitą ten ir niekaip galutinai nepaaiškinant, kas išties nutiko, kad jie išsiskyrė ir ėmė kovot dėl teisių į vaiką. Bendrai žvelgiant, režisierius taip stengėsi viską sumaišyti ir padaryti taip sunkiai suvokiamą, kad smarkiai persistengė ir tiesiog užmušė su logikos neturinčia pabaiga. Būna tokių filmų, kai po peržiūros sėdi ir galvoji, kodėl viskas įvyko, bandai suvesti galus. Ir dėl to jauti malonumą. Šiuo atveju malonumo tikrai nebuvo, nes darbas paliko visiškai nesupratusį kas nutiko ir visi galų ieškojimo darbai buvo beverčiai.

Tokių filmų matėme tikrai ne vieną, kai pasakojimas vystomas trim ar keturiais skirtingais aspektais, iš skirtingų veikėjų pusės ir galiausiai viskas persipindavo. Kaip pavyzdys – romantinė kalėdinė komedija „Tegyvuoja meilė“, taip pat romantiniai filmai „Valentino diena“ ar „Naujieji metai“ arba drama „360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu“. Lygiai taip pat galima pridėti ir „Avariją“, kuriuo Paulas Haggis ir išgarsėjo. Taigi, toks pasakojimo būdamas jau nebestebina.

Kad ir kaip ten bebūtų su istorija, veikėjai atrodo net labai stiprus. Problema tik įsivažiavimas. Daugiau nei dvi valandas trunkantis filmas taip nuobodžiai pristato veikėjus, kad įdomumo gali ir neišlaukti. Tikrieji veikėjų portretai atskleidžiami tik antroje filmo pusėje. Iki tol visi daugiau ar mažiau depresuoti personažai, kuriuos paveikė kažkokie dideli gyvenimiški sukrėtimai – netektys, praradimai ir pan. Išties sunku išsėdėti salėje, kai viskas vyksta taip monotoniškai ir tik prasidėjus antrai valandai pradedi gaudytis kas su kuo ir ką daro.

Techninė pusė

Viena gerą pusę šis filmas tikrai turi. Tai – garso takelis. Nors jis tikrai neatima žado, bet gana puikiai susilieja su rodomais vaizdais, taip juos papildydamas. Ypatingai gerai parinktos kompozicijos antrojoje filmo pusėje, kurioje vaizdai yra sulėtinami. Vietomis buvo galima pusti net ir po kūną lakstančius šiurpuliukus. Ypatingai tos scenos buvo sustiprintos nepriekaištingai parinkta muzika.

Operatoriaus darbas yra savotiškas. Vienos scenos yra pateikiamos nepriekaištingai, kitos taip, kad neįmanoma žiūrėt. Tam tikri pasirinkimai tikrai prasti, tačiau žvelgiant į bendrą vaizdą – pusėtinas darbas, kuris labai nenuvilia, nors ir nedžiugina.

Garso montažas filme yra tiesiog nepriekaištingas. Garsai smarkiai sustiprinami tada, kai to reikia ir žiūrovams tai yra tik labai didelis pliusas. Filmo metu garsai brutaliai nenuplėšiami, netrūkčioja ir netraška. Viskas kaip iš pypkės. Ko nepasakyčiau apie vaizdo montažą, kuris šlubavo keliose vietose. Taip pat, erzino staigus šokinėjimas tarp trijų veikėjų, o scenos keitimas kas 3 sekundes išmušė iš vėžių.

Aktoriai

Kai į juostą surenkama tiek daug žinomų veidų, kiek jų yra čia, kyla labai nemaloni mintis, kad filmas bus labai prastas. Ir dažniausiai taip būna. Akivaizdu, kad didelėms žvaigždėms reikia daug ekrano laiko, kad jos galėtų sau nepriekaištingai atsiskleisti, o kai iš jų laiką vagia tokie pat garsūs kolegos – žinia bloga. Dažniausiai veikėjai nebūna išpildyti. Todėl gana keista buvo stebėti, kai šiame filme didžioji dauguma garsių aktorių pasirodė net labai gerai.

Svarbiausias istorijoje – Maiklo įkūnytojas Liamas Neesonas, kuris su P. Haggisu dirba jau ne pirmą kartą. Nereikia pamiršti, kad prieš tapdamas veiksmo filmų žvaigždė L. Neesonas buvo gana stiprus draminių vaidmenų atlikėjas, todėl visai smagu matyti jį ankstyvojo periodo amplua. Pasirodymas nebuvo labai jau ypatingas, tačiau sugebėjo kartais ir šypseną išspausti, o kartais ir sutelkti dėmesį į mažiausias smulkmenas, bandant susivokti rodomuose vaizduose.

Gražuolė Anos atlikėja Olivia Wilde šioje juostoje tiesiog karaliavo. Nuolatinę nuotaikų kaitą turinčią merginą atlikusi aktorė viso filmo metu sugebėjo ir žavėti, ir gąsdinti, ir priversti nekęsti. Tai bene geriausias jos draminis vaidmuo, kokį yra tekę matyti.

Prie jos prisijungia kita išties įspūdinga aktorė – Mila Kunis. Retai dramose sutinkama aktorė labai lengvai įsijautė į savo vaidmenį ir perteikė sielvarto kamuojamą jauną mamą, kuri niekaip negali susitikti su savo vaiku. Rožių kambario scena buvo viena geriausių visame filme, o M. Kunis įsijautimas į aplinką ir emociją tiesiog gniaužė kvapą.

Skotą vaidinęs Adrienas Brody‘is kelė dvejopus jausmus. Pirmoje filmo pusėje jis labai erzino. Šioje filmo dalyje jautėsi stiprus dirbtinumas, tačiau tai parpuolė antroje filmo pusėje, kur sprendėsi kur kas daugiau rimtesnių reikalų, o svarbiausias sprendimas nebuvo bandymas užsisakyti gaivasu Limoncello. Jo aktoriniai sugebėjimai antrojoje pusėje tiesiog atgijo, o su kita sujungta scena privertė šiurpą lakstyti aukštyn žemyn nugara.

Gana trumpai juostoje pasirodęs Jamesas Franco čia buvo visiškai kitoks, nei esame įpratę jį matyti durnose komedijose. Rimtas, brandus ir emociškai nestabilus vyras, kuris, siekdamas apsaugoti savo vaiką, gali padaryti bet ką. Tokį portretą nupiešė aktorius, taip dar kartą įrodydamas, kad gali atlikti įvairiausius vaidmenis. Kažką panašaus iš jo matėme „Beždžionių planetos sukilime“.

Gražuolę romę vaidinusi Moran Atias pasirodė gana silpnai, tačiau sugebėjo beveik viso pasirodymo metu vedžioti už nosies ir neleido suprasti, ar ta priežastis, kuriai reikėjo pinigų, tikra, ar ne.

Kiti aktoriai filme pasirodydavo tik probrėkšmiais. Verta tik paminėti seniai kine matytą Kim Basinger, kuri dabar kinuose pasirodo labai retai, tačiau įsimintinai. Gana neblogai su savo nedideliu vaidmeniu susitvarkė ir Maria Bello, tačiau kažko ypatingo nesukūrė.

Verdiktas

„Trečias žmogus“ yra per daug supainiotas filmas, kuris pradžioje vos vos geba išlaikyti auditorijos dėmesį. Stipri aktorių vaidyba ir garso takelis nuteikia gana neblogai, bet per paini ir iki galo neišpasakota istorija veikia tik gluminančiai, taip ir neleisdama pasimėgauti kiek sudėtingesniu siužetu. Niekaip iki galo nepaaiškintas istorijos išrišimas dar labiau nusmukdo ir taip gana pusėtiną scenarijų, turintį ir visiškai nelogiškų spragų. Tai labai pretenzingas filmas, nesugebėjęs pateisinti lūkesčių.