„Patriotiška narsa“
Kiekviena šalis turi savo didvyrius, todėl kino pasaulio meistrai bando kuo galima arčiau priartinti žiūrovą prie jų šlovingų žygdarbių. Brazilai paruošė dviejų dalių brutalų kriminalinį trilerį „Elitinis būrys“ apie sunkų kasdienį greito reagavimo būrio darbą, o Azijos kino industrijos milžinai sukūrė vieną žiauriausių veiksmo filmų apie sunkią specialiųjų pajėgų dieną juostoje „Reidas“. Amerikiečiai atsakė į šiuos rimtus kitų kino šalių užmojus parodydami nelengvas „Jūrų ruonių“ misijas. Tikrų karių šėlsmas šiame filme prasideda kartu su patriotiškumo bei demokratijos puoselėjimu visame pasaulyje.
Atostogų metas, laikas, praleistas su šeima – tai didžiausias turtas, kurį gali užsitarnauti tikras Amerikos didvyris, demokratijos puoselėtojas, patriotas, atsidavusiai tarnaujantis savo šaliai. Kaip bebūtų gaila, bet džiugios akimirkos labai greitai pasibaigia, kai žmonėms gresia pavojus. Teroristų vadas nusprendžia, kad Amerikos piliečiai turi būti nubausti už visą tą skriaudą, kurią JAV kariai atnešė į Alacho tautą. Klastingas planas, po kurio įvykdymo pasaulio ekonomika atsidurs ant bedugnės krašto, privers atsiklaupti ant kelių prieš naują musulmonų pranašą Abu Šabalą. „Jūrų ruonių“ brigada, pakviesta bet kokia kaina sustabdyti piktadarį, leisis į pavojingiausius pasaulio kampelius, džiungles, jūras, dykumas, kad tik nenukentėtų joks padorus pilietis. Amerikos demokratijos likimas priklauso nuo tų kelių uniformuotų vyrų veiksmų.
Pasižiūrėjus šią juostą galima suprasti, jog tai tiesiog užšifruota patriotiško pobūdžio žinutė visiems Amerikos jaunuoliams įstoti į bet kokį kariuomenės padalinį, nors, žinoma, orientuotis į specialiųjų pajėgų komandas atrodo efektingiau, nes čia ir snaiperiai, ir desantininkai, kartu ir jūrų pėstininkai, vienu žodžiu, universalūs kariai, kokius galima pamatyti tik filmuose. Heroizmo banga tiesiog veržiasi iš ekrano ribų – viskas tobula, jokių didesnių praradimų, jokių mirčių, vien tik blogiukai gauna kulką į galvą. Siužetinės linijos pateikimas yra toks skurdus, jog sunku suprasti, kas po ko vyksta. Na, čia pastebimai į visos juostos duris pasibeldžia montažo klaidos. Neaiškus yra ir dar vienas svarbus filmo aspektas, nes bandymas priartėti realistiškumo link su pseudo dokumentikos braižu nepavyksta, tačiau šį darbą pavadinti vaidybiniu filmu irgi būtų neteisinga. Blogas scenų išdėstymas filmo eigos metu, neeiliškumas paverčia rimtai nusiteikusių kūrėjų darbą į vieną didelį nesusipratimą. Žinoma, bandoma parodyti tą sunkų didvyrių darbą, bet tiesiog reikėjo orientuotis į dokumentikos žanrą. Dialogai, o ypač humoras, kuris sklinda iš karių lupų, prilygsta gatvinių chuliganų pokalbiams – pašaipa, kietumo įrodymas pasitelkus žodžių arsenalą. Vienintelė puikiai išreikšta mintis buvo ištarta teroristo apie amerikiečių demokratijos įpiršimą musulmonų tautoms. Profesionalų irgi profesionalais nepavadinsi, nes logikos jų galvose pagal šį filmą yra mažiau nei pas darželinukus. Sprendimas nešaudyti iš paskos besivejančiam automobiliui į padangas, kad tas nustotų vytis, yra genialu, nes toliau lauks laivas su visu iki dantų apsiginklavusių kariškių buriu. Vienintelis ir didžiausiai nuostabai pasiduodantis elementas – tai vos ne pirmojo asmens šaudyklės efektas. Tokios scenos visą karinę juostą priartina į kompiuterinio žaidimo lygį. Visiškai nereikalingos yra graudinančios scenos su žmonomis – tiesiog nedera tokie vaizdai prie brutalaus konteksto. Sprendžiant iš viso to, ką tenka pamatyti, šį filmą galima priskirti prie B kategorijos darbų, kurie pasirodo iš karto DVD formate.
Kaip jau buvo minėta, didžiausią įspūdį palieka operatoriaus darbas. Mažos kameros, pritvirtintos prie šalmų, sukuria kompiuterinio žaidimo efektą, pasijaučia žmogus, lyg jis pats bėgtų į kokį nors kalną su šautuvu ir baustų blogiukus. Ne ką mažiau įsimintinas yra garso takelis, bet labai primenantis „Transfomerius“ ir jų pakylėtas kompozicijas patriotiškumo link. Sprogimai, veiksmas – viskas tai yra dėka pirotechnikos asų, kurie iš dalies prisideda prie aštuntojo dešimtmečio veiksmo filmų vaizdo, kai kino ekranuose karaliavo Sylvesteris Stallone bei Arnoldas Schwarzeneggeris.
Filme dalyvavo beveik visi „Jūrų ruonių“ nariai, todėl iškirti kažkokį rimtesnį vaidmenį yra sunku. Kad ir kaip keista, tačiau rimtai susižiūrėjo kiekvienas iš jų, nesimatė jokių diletantiškų veiksmų, net labai realistiškai išreikštos emocijos. Vienintelė žinoma aktoriaus kolektyvo atstovė yra puertorikėtė Roselyn Sanchez, visų pirma žinoma iš „Piko valandos 2“. Gražus, egzotiškas vaizdas ekrane – priešprieša vyriškam raumeningų narsuolių būriui, į kurį tenka žiūrėti beveik dvi valandas.
„Nenugalimieji: narsos įstatymas“ – tai dvelkianti amerikietišku išpuikimu juosta, kuri neneša jokios svarbios minties eiliniam žmogui, o tik turi užslaptintą žinutę patriotiškumu sergantiems jaunuoliams, jog demokratijos vardan žudant musulmonus yra teisingiausias pasaulyje darbas. Siužetinės linijos spragos bei montažo klaidos paverčia „Jūrų ruonių“ spektaklį į vieną didelį nesusipratimą.
