„Madagaskaras be Madagaskaro“
2005 metais studija Dreamworks organizavo zoologijos gyvūnų pabėgimą iš nelaisvės į egzotiškąjį Madagaskarą. Po trijų metų visiems pažįstama gauja bandė ištrūkti iš tolimos šalies, bet labai nesėkmingai. Pasiruošę trečiam raundui gyvūnai šį kartą keliaus tiesiai iš Madagaskaro į senąjį žemyną, kad pagaliau atsidurtų savo gimtojoje šalyje, iš kuriuos jie ir pabėgo. Kelionė bei pašėlęs nuotykis į nežinomybę tęsiasi ir vėl.
Trijų Niujorko zoologijos sodo bičiulių kelionė į tolimą Madagaskarą prasidėjo prieš septynerius metus. Nelaimingo atsitikimo dėka jie užstrigo egzotiškame džiunglių pasaulyje, bandė keliauti po Afriką, tačiau pritrūkę laimės pasiliko juodajame kontinente. Trečią sykį bandydami savo laimę, liūtas Aleksas, begemotė Glorija, zebras Martis , žirafa Melmanas ir pingvinų delegacija ruošiasi kelionei į Europą. Senajame žemyne draugužiams prasibrauti link laivų, plaukiančių i Ameriką, nepastebėtai nepavyksta, todėl vienu akimirksniu jie tampa pačiais ieškomaisiais objektais kontinente. Pasislėpę cirke, suradę naujus draugus, žvalių pabėgėlių kompanija bando visais būdais atitrūkti nuo įkyrios ir niekada nepasiduodančios inspektorės Diubua.
Labai jau keistai atrodo šis filmas palyginus su praeitomis dvejomis juostomis, nes iš paties Madagaskaro neliko nieko, beveik visas veiksmas vyksta Europos miestuose, nors žinoma, apskritai visos trilogijos istorija susijusi būtent su šia šalimi. Kelionės metu personažai aplanko ir amžiną miestą Romą, Londoną, Monte Karlą, bet pačių miestų atmosferos nesijaučia, jų apsilankymas juose atrodo sausai, visiškai neparodyta jokių pagrindinių išskiriamųjų tų miestų bruožų, tiesiog pavadinimai tik buvo paskelbti. Pokštai, kurie dažniausiai apima didžiausią animacijos pamatą, nebuvo per daug originalūs, beveik visas humoristinis darbas buvo atliktas pingvinų, jie ir laiko visą juostos šmaikštumą savo sparnuose. Plika akimi matosi pačios istorijos banalumas, keisti veikėjų sprendimai bei scenarijaus silpnumas, neišdirbimas iki galo, nors ir praėjo tiek laiko nuo antros dalies, bet jaučiamas toks vaizdas, lyg šią juostą kūrė tiesiog ekspromtu. Tautų stereotipai irgi matosi kai kurių personažų pavidaluose. Parodija pavadinti galima tai, kaip parodomi italai ar rusai.
Techniškai trečioji Madagaskaro dalis yra tobulesnė už savo pirmtakus. Puikus 3D, kuris stebuklingai paverčia viso filmuko vaizdą į puikią pasakišką atmosferą. Svarbiausias ir stipriausias pliusas priklauso puikiam, žvaliam, greitam garso takeliui. Nuo klasikos iki dabartinių populiariosios muzikos hitų. Katty Perry hitas „Firework“ labai dera prie finalinio šios istorijos akordo, legendinė Edith Piaf daina „Non, je ne regrette rien“ suvirpina širdį, o „We no speak americano“ kūrinys sukuria klubinę atmosfera, norisi pašokti iš kedės ir pradėti šokti. Daug kitų kompozicijų irgi labai puikiai susijungia su scenose pateiktu kontekstu.
Veikėjai, o tiksliau jų įgarsintojai, kaip visada padirbėjo šauniai. Komiko Chriso Rocko įgarsintas zebras Martis iš viso ketverto eilinį kartą išsiskiria charizma, dialogais, šį personažą galima būtų priartinti prie Asilo iš „Šreko“ istorijos – smagus bei šmaikštus veikėjas. Žinoma, kiti bičiuliai trečią sykį nieko originalaus nepateikia, bet visgi pingvinai ir beždžionės su Škiperiu priešaky sukuria visą šou. Karaliui Džiuljenui paskolinęs balsą Sascha Baronas Cohenas vėl savo puikia dikcija ištraukia kai kurias nuobodžiai pateiktas scenas, muzika ausims girdint jo personažo ištariamus žodžius.
„Madagaskaras 3“ – tai nebloga visos septynerius metus trukusios istorijos pabaiga. Nors juostos kūrėjų fantazijos trūkumas privedė prie silpnesnio scenarijaus bei kai kuriose vietose nuobodžiai pateiktos siužetinės linijos eigos, bet galima sakyti, jog tai vykęs finalinis žvėrelių pasirodymas vykstant iš Madagaskaro džiunglių į išsvajotąjį Niujorką.
