Jordan Peele sukūrė tik du filmus, „Pradink“ (angl. „Get Out“) ir „Mes“ (angl. „Us“), bet vien to užtenka, kad jis užsitvirtintų kaip vienas įdomiausių siaubo režisierių šiuo metu. Jo originalios istorijos sukuriamos kaip alegorija aktualioms socialinėms problemoms ar komentarams, bet tuo pačiu yra lengvai prieinamos žiūrovams su sklandžiu siaubo bei komedijos junginiu. Šitą iš pirmo žvilgsnio galima pamatyti naujame J. Peele‘o kūrinyje – tik tikrai savimi pasitikintis režisierius duotų filmui tokį pavadinimą kaip „Ne“ (angl. „Nope“). Ir trečiasis kartas nepagadina smulkaus, bet kokybiško repertuaro, „Ne“ yra originalus filmas su stipria prezentacija, išlaikytu režisieriaus stiliumi ir įsimenančiomis siaubo akimirkomis.
Siužetas
Nuošaliame dykumos kampelyje, kurioje vyksta reklamų bei televizijos serialų filmavimai, dedasi keisti dalykai. Pagrindinių veikėjų Holivudo arklių trenerių O.J. (Daniel Kaluuya) ir Emerald (Keke Palmer) tėtis netikėtai miršta, kai iš dangaus pradeda kristi smulkūs objektai. Praėjus pusmečiui, arkliai vienas po kito pabėga iš rančos ir nebegrįžta, tačiau galima girdėti jų paniškus žviegimus. Pagrindiniai veikėjai atkreipia dėmesį į paslaptingą debesį, kuris gali būti visų šių įvykių kaltininkas.
Filmas
Filmas įtraukia jau nuo pat pirmos minutės su keistais ir sunkiai paaiškinamais nutikimais. Visiškai neaišku kas po velnių įvyko, bet šitaip režisierius iškart užkabina žiūrovą ant kabliuko. Būtent nežinomybė yra pagrindinis „Ne“ siaubo variklis, įkvėptas dviejų klasikinių Steveno Spielbergo filmų – mažai matomos grėsmės iš „Nasrų“ (angl. „Jaws“) bei žmogaus protui nesuvokiamų reiškinių iš „Artimų trečiojo laipsnio kontaktų“ (angl. „Close Encounters of the Third Kind“). Tai, ko nematai ir nesupranti gąsdina labiau nei garsiai į ekraną šokinėjantys padarai ir J. Peele tuo puikiai naudojasi pirmoje filmo pusėje su minimaliai veiksmo turinčiais segmentais. Retas siaubo režisierius rodo tokį susitvardymą parodydamas žiūrovams labai mažai, bet šitaip sukeliantis slegiantį nerimo jausmą. Labiausiai kraują stingdantys istorijos momentai nutinka už kameros, filmas netgi ne kartą nukirps sceną prieš jai pasiekiant baisią kulminaciją, tačiau būtent taip tos akimirkos tikrai užstringa atmintyje, kai žiūrovo vaizduotei lieka užpildyti skyles. Įtemptą patirtį žiūrint kino teatre užtvirtina plati ir naktį nejaukiai atrodanti dykuma, keletas įspūdingų vaizdinių ir neabejotinas filmo laimėtojas – garso dizainas, nuo kurio ne kartą oda pašiurps.
Iš J. Peele‘o filmų jau galima tikėtis siaubo žanro pramogos, apjungtos su įdomiomis idėjomis bei socialinėmis problemomis. „Ne“ nėra išimtis. Filmas yra baisus, bet taip pat vietomis juokingas, ir režisierius vėl demonstruoja sugebėjimą sklandžiai peršokti iš siaubo į komediją. Siužetas intriguoja, kartais ir nustebina savo posūkiais, o finalinis aktas pasinaudoja didesniu biudžetu pavirsdamas veiksmo kupinu pramoginiu reginiu. Bet kaip ir ankstesniuose filmuose, po pramogos paviršiumi slypi kur kas daugiau. „Pradink“ akivaizdžiai buvo apie rasizmą, ambicingas ir įvairioms interpretacijoms atviras „Mes“ apsiėmė klasių nelygybę, o „Ne“ pateikia neigiamą požiūrį į pramogų verslą ir gyvūnų išnaudojimą jame. Bet žiūrovams šitai gali likti ir nepastebėta, nes „Ne“ savo pagrindines temas užslepia labiau nei praeiti filmai.
Tačiau, šįkart režisieriaus idėjos bei pagrindinė siužetinė linija nesusipina taip sklandžiai, ir pabaigoje palieka filmą skylėtą. Kai kurie šalutiniai momentai ar veikėjai gerai neprilimpa, jiems skirtas laikas pelningai siužete neatsiperka. Finalinis aktas, peršokantis iš siaubo į veiksmą kai visos paslaptys yra atskleidžiamos, irgi nusileidžia su kvailokais nutikimais bei nustatytų taisyklių palaužymu. Su ne taip aiškiai pateikta idėja, ilgesne trukme ir dėl to lėtesniu pasakojimu, „Ne“ yra sunkiau prieinamas plačiai auditorijai nei ankstesni režisieriaus filmai ir reikalauja daugiau atidumo iš žiūrovo. Kita vertus, istorijoje palikta daug detalių ir smulkmenų, įgaunančių naują prasmę po peržiūros, tad „Ne“ verta aplankyti daugiau nei vieną kartą.
Išvada
Bet kokiu atveju, siužeto trūkumus atperka labai stiprus vizualinis ir garso pateikimas bei minimalistini, bet labai efektyvūs gąsdinimai. Filmas gali pasigirti tinkamai išnaudotu didesniu biudžetu, plačiu vietovės mastu ir daugiasluoksne istorija, tačiau po filmo peržiūros atmintyje įstringa tai, kas liko neparodyta ar užslėpta. „Ne“ tikrai verta pamatyti dėl jo kitokio pobūdžio ir prikaustančių akimirkų.
