Namas girios glūdumoj

“Siaubo namai“

Kultinio serialo „Dingę“ scenaristas bei prodiuseris Drew Goddardas debiutuoja kaip režisierius pristatydamas dar 2009 metais nufilmuotą savo juostą, tik dabar pasirodžiusią dienos šviesoje. Filmas pakelia siaubo žanrą į naują lygį dėka savo išskirtinio scenarijaus bei požiūrio į psichologinį juostos kontekstą, sukuriant bauginančią atmosferą.

Įvykių centre atsiduria penkių jaunuolių grupė, kuri nusprendžia linksmai praleisti savaitgalį viename apleistame, nutolusiame nuo civilizacijos name. Kelionė, smagi atmosfera ir šmaikštūs pokalbiai draugams suteikia vilties praleisti nepamirštamą savaitgalį. Atvažiavus į namą ir apžiūrėjus jo patalpas  užklumpa nemalonus ir bauginantis jausmas, tačiau alus, ežeras, erotiniai šokiai laužo fone priverčia pamiršti tą šiurpią atmosferą. Aptikę paslaptingą rūsį ir suradę juose nemažiau paslaptingų daiktų,  bičiuliai net nenutuokia, koks blogis prabus ir koks žiaurus likimas jų laukia.

Iš pirmo žvilgsnio, žinoma, pats scenarijus atrodo labai banalus, tačiau tai yra didžiulė klaida žiūrint į tai, ką sugalvojo scenaristai. Idėja, kurią įgyvendino Drew Goddardas, yra išties puiki, nes jos dėka filmo siužetinė linija yra sukurta remiantis siaubo filmų klasikos bei mistinės literatūros  detalėmis. Pastebimas ir kultinių personažų braižas bendrame juostos kontekste. Džeisonas Vuhrisas, Maiklas Majersas, Fredis Kriugeris – tai tik maža dalis to, kas yra pabrėžta šiame filme. Siaubo filmų elementai bei filmavimo maniera pasiskolinta ir iš „Kalnai turi akis“, „Absoliutus blogis“, „Numirėlių aušra“. Toks mistikos, siaubo ir kartu komedijos mišinys žiūrisi gana originaliai, tačiau įpusėjus filmui prasideda juoda komedija, kuri turi panašumų su kultiniu britų darbu „Zombių karalius“. Siužetinė linija yra pateikta būtent pagal klasikinių siaubo filmų taisykles, todėl juostą galima laikyti kaip padėką klasikai už tai, nuo ko prasidėjo tokio žanro filmų era.

Nors tai siaubo žanro filmas su psichologiniu kontekstu, tačiau jame netruko specialiųjų efektų, kurie pagardina peržiūrą. Kokybiškai ir žiauriai, o kartu ir visiškai originaliai pateikti personažai prisideda prie didelės pažangos tokių filmų atžvilgiu. Garso takelis puikus, nors šiam filmui jis nelabai derėjo. Dinamiškai pateikiamos kompozicijos tarsi išimtos iš kokio nors fantastinio blokbasterio ir įmontuotos šioje juostoje, todėl kalbėti apie pačią atmosferą yra sunku. Bėgiojimas nuo komedijos iki trilerio sudaro nemalonų jausmą ir silpnai nuteikia. Vienintelis staigus garso takelio momentas, kai pasirodo filmo pavadinimas, nuteikiantis labiausiai link siaubo filmo žanro. Puikus operatoriaus darbas, kuris pasinėrė į klasikinių filmų sūkurį bei nufilmavo iš puikių rakursų smurto scenas.

Puikiais aktoriais filmas beveik negali pasigirti, tačiau vienas iš pagrindinių filmo žvaigždžių jau dabar žengia į Holyvudo Olimpą. Aktorius Chrisas Hemsworthas, suvaidinęs Asgardo Dievą Torą, šitoje juostoje atrodo puikiai tiek iš fizinės tiek iš emocinės pusės, nors jo personažas labiausiai primena amerikiečių mokyklų raumeningus kietuolius su nuliniu intelektu. Pastebima buvo ir jo ekrano partnerė Anna Hutchison, suvaidinusi Džuls. Tipiška peroksidinė seksuali blondinė, kuriai pasirodžius ekrane dingsta visa siaubo iliuzija, o matomos tik gražios ir tobulos kūno linijos. Grožis, kuris ekrane labai reikalingas. Paminėti galima ir Franą Kranzą, suvaidinusį apsirūkėlį Martį. Tipiškas kvailio portretas, kuris savo kvailais monologais įneša humoro šiai juostai. Filme dalyvavo ir aktorių grandai kaip Sigourney Weaver bei Richardas Jenkinsas įnešdami rimtumo.

„Namas girios glūdumoj“ – tai šviežias požiūris į siaubo žanrą su puikia idėja, tik ne iki galo įgyvendinta. Humoro scenos ir siaubo atmosfera susipina į viena, todėl drąsiai galima sakyti, jog tai iš dalies siaubo žanro parodija, virstanti į juodąją komediją su psichologinės įtampos prieskoniu.