Komedinių ir nuotykių žanro projektų guru, režisierius ir prodiuseris Shawnas Levy‘is po trijų metų pertraukos nuo didelio biudžeto filmų kūrimo pagaliau vėl sugrįžta su nauju projektu. Pirmos ir antros „Nakties muziejuje“, „Grūdinto plieno“ ir „Praktikantų“ režisierius pristato dar vieną visai šeimai skirtą filmą, kuris tęsia 2006 metais prasidėjusį nuotaikingą pasakojimą apie muziejaus užkulisius su visais seniai pamiltais personažais, sukeliančiais šypseną net didžiausio paniurėlio veide.
Apie ką mes čia…
Praėjus penkeriems metams po lemtingų įvykių Smitsono instituto muziejuje Vašingtone, naktinis sargas Laris tapo vienu Nacionalinio istorijos muziejaus vadovų ir renginių atašė. Viskas klostėsi kaip niekada gerai, kol neįvyko vienas nepaaiškinamas incidentas. Visi naktį atgiję eksponatai pradėjo keistai elgtis, tapo nesuvaldomi. Laris galiausiai suvokia, jog nelaimingas atsitikimas įvyko dėl senovinės lentos, kuri leidžia naktį atgyti visiems jo bičiuliams. Vyras skubiai išsiruošia į Londoną, į Nacionalinį Britų muziejų, kuriame slypi atsakymai į visus jį kamuojančius klausimus.
Kūrinio vidus
Penkerius metus lauktas ir pagaliau sulauktas trečias ir kaip galima suprasti, paskutinis žymiosios visai šeimai skirtos franšizės, filmas. Kodėl lauktas? Nes visgi pripažinkime – šiais laikais išties mažai projektų skirtų visai šeimai neskaitant animacijos žanro, kurie sugeba prikaustyti prie ekrano, kuriuose netrūksta nutrūgalviškų nuotykių, šmaikščių ir visai nevulgarių dialogų bei sveiko humoro. Būtent taip galima apibūdinti „Nakties muziejuje“ trilogiją.
Trečiame filme, kaip ir ankstesniuose, pagrindiniame veiksmo centre ir vėl atsiduria Laris, kuriam jau kelis kartus pavyko išsaugoti visas muziejaus paslaptis ir apsaugoti visus jo gyventojus. Mes jau pabuvojome Nacionaliniame istorijos muziejuje, aplankėme Smitsono instituto muziejų, tačiau, lyg to būtų negana, pagrindinis herojus trečioje dalyje išsiruošią aplankyti Europą, o tiksliau Londoną ir jame esantį muziejų. Iš dalies tai visai gera idėja, kai galima pakeisti aplinka ir palyginti kultūrinius dviejų tautų skirtumus. Taip pat, tai gera idėja, nes vaikai galės susipažinti su naujais personažais ir istoriniais veikėjais, kurie aprašyti mituose arba mokyklos vadovėliuose. Juostą galima priimti ir kaip pažintinę enciklopediją mažiesiems žiūrovams, kurie, akivaizdu, po filmo peržiūros norės pasidomėti visais filme matytas herojais.
Netrūksta humoro, kuris čia tinka be galo gerai. Labai smagios scenos Britų muziejuje, kuriame galima pamatyti vieną amžiną stereotipą – pašaipą iš amerikiečių ir britų žinių. Tiek viena, tiek kita šalis didžiuojasi savo kultūra ir kultūriniu paveldu, tačiau yra gana ribota žiniose apie kitas tautas. Taip pat, filme pilna staigmenų. Viena jų – Iksmenų pažiba – Ernis. Nesinori pernelyg daug atpasakoti, tačiau ši scena nereali. Ir taip puikiai atspindi pamišusių žmonių požiūrį dėl garsenybių garbinimo ir jų vaizdavimo realiame gyvenime. Tenka pripažinti, jog režisierius neatsitiktinai pasirinko Ernio veikėją. Kas domisi kino industrija, stebi įvairiausius festivalius, skirtus komiksų gerbėjams, tas žino, kaip šie žmonės elgiasi iš tikrųjų.
Lyginant naujausią filmą su ankstesniais matomas progresas. Pirmasis filmas kėlė intrigą, nežinomybę ir puikų nuotykį, kuris galiausiai ir neišaiškino stebuklingos lentos kilmės. Antras pakartojo tai, ką jau buvome matę, tačiau irgi neatskleidė jokios paslapties, susijusios su naktiniais įvykiais, vykstančiais muziejaus patalpose. Ši dalis yra žymiai įdomesnė už antrąją dalį. Čia jau nuo pat pirmų akimirkų filmas prikausto dėmesį dėl vaizdingo ir taiklaus visos šios istorijos atsiradimo paaiškinimo. Juostos veiksmas prasideda senovės Egipto žemėse ir baigiasi mūsų laikais, muziejaus prieigose, kuriose savo šarmą rodo visi jo gyventojai. Taip pat daugiau veiksmo, humoro ir nenusibostančios istorijos pateikimo, kurioje ant kiekvieno kampo slypi nauja paslaptis.
Filmą, kaip ir anksčiau, papildo Oktavijus su Džededajumi, Teodoras Ruzveltas, Atila, Deksteris, taip pat atsiranda nauji veikėjai, kaip urvinis žmogus, labai panašus į Larį, seras Lanselotas ir faraonas Merenhakris. Džiugu, kad juostoje akimirkai pasirodo ir kai kurie pirmos dalies herojai. Tebūnie tai būna paslaptimi, nes scena su šiais nenuoramomis yra tikrai efektinga.
Apibendrinus, tai išties smagus projektas, kuris puikia tinka šventiniam laikotarpiui, kai su visa šeima galima nenuobodžiai ir, kas svarbiausia, labai linksmai praleisti laiką kino salėje. Kviečiama tiesiog atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių, pasineriant į magišką ir intriguojantį istorijos pasaulį su nostalgiją keliančiais herojais, kurie pirmą kartą dienos šviesą išvydo prieš aštuonerius metus.
Techninė juostos pusė
Nors pati istorija susižiūri smagiai, tačiau yra detalių, kurios kliūna. Visgi filmas, kuris kainuoja 127 milijonus dolerių, turi turėti žymiai natūralesnius ir kokybiškesnius specialiuosius efektus, tačiau tai, ką aš pamačiau šiame filme, mane sunervino. Tai ne 2014 metų efektai ,tai 2006-2010 m. laikotarpio vizualinis apipavidalinimas. Juostos CGI ne ypatingai gerai žiūrisi didžiajame ekrane. Vienintelis, kas gelbėja šio filmo vizualinę kokybę, yra trimatė erdvė, nuslopinanti visą kompiuterinę grafiką ir suteikianti juostai atskiro vaizdo gilumo.
Garso takelis filme irgi nelabai išskirtinis, tačiau pakenčiamas. Ypač kai kurios dainos priverčia karts nuo karto linguoti galvą, o tai jau yra gerai. Nors komplimentų už šį savo kūrinį kompozitorius Alanas Silvestris nenusipelno. Tai jau ne tas žmogus, kuris sukūrė garso takelius juostoms „Atgal į ateitį“ ir „Forestas Gampas“.
Kamera šiame filme, jei kalbant apie techninę pusę, atlieka geriausią vaidmenį. Vaizdai išties keri akis, sugeba pritraukti labai arti prie veiksmo, tad galima pasijusti Beno Stillerio ir kitų aktorių apsuptyje ir kartu su jais vykdyti neįmanomą misiją Londone. Operatorius nemažai dėmesio skyrė detalėms ir patiems personažams, o tas tikrai pagelbėjo bežiūrint į fatališkai atrodantį CGI.
Filmo garso montažas puikus. Kartais atrodo, kad žiūrimas galingas, kelis šimtus milijonų kainavęs blokbasteris. Atsiranda įtampa, nerimas, kartu jaučiamas ir šioks toks adrenalinas bežiūrint į išvaizdžiai atrodančias scenas, kuriose dominuodavo Triceratopsas. Montažas irgi nešlubuoja. Scenos sulipdytos ganėtinai gerai, nėra nervinančio ir diskomfortą keliančio vaizdo, kuriame chaotiškai pateikiama bendra istorija.
Aktorių kolektyvinis darbas
Benas Stilleris po režisūrinių projektų ir vėl pabando sugrąžinti savo šlovingiausias dienas ir projektą, kuris jį 2006 metais padarę komedijos žanre pačiu pelningiausiu aktoriumi. Iki pirmos dalies pasirodymo retai koks filmas perkopdavo 200 milijonų dolerių ribą. Ir taip, jis ir vėl įrodo, jog yra vienas iš geriausių šio universalaus žanro aktoriumi.
Su šiuo filmu režisierius Shawnas Levy‘is pagerbia šiais metais anapilin iškeliavusį aktorių ir jo gerą draugą – Robiną Williamsą, kuris trečią kartą šioje istorijoje įkūnijo JAV prezidentą Teodorą Ruzveltą. Kaip ir ankstesniuose filmuose, komikas puikiai atliko savo vaidmenį. Žinoma, gana graudu buvo žiūrėt į scenas, kuriose aktorius atlieka savo paskutinį vaidmenį kine, tačiau ir su šypsena veide, nes jo paskutinį pasirodymą turime galimybę pamatyti plačiuose kino ekranuose.
Taip pat nemažai dėmesio sulaukė ir dar du franšizės herojai – Oktavijus bei Džededajus, kuriuos atitinkamai suvaidino Steve‘as Cooganas ir Owenas Wilsonas. Smagi porelė, be kurios sunkiai būtų galima įsivaizduoti „Naktis muziejuje“ trilogiją.
Nauji veidai, kaip Ricky‘is Gervaisais perteikęs daktarą Makfi ir Danas Stevenas, suvaidinęs Lanselotą, susižiūri visai smagiai. Visgi Lanseoloto scenos pačios linksmiausios šiame filme. Trumpai, bet visai maloniai pasirodo seras Benas Kingsley‘is, vaidinantis faraoną Merenhakrį. Pastebėjimas – aktorius dabar vaidina visur, lyg būtu Morganas Freemanas. Deja, to paties pasakyti negaliu apie Rebel Wilson, kuriai atiteko Birtų muziejaus sargės Tilės vaidmuo. Nervinantis, erzinantis ir nemalonus akims moters paveikslas.
Visi kiti aktoriai filme susižiūri gerai, ypač kelios malonios ir gana netikėtos staigmenos, kurias žiūrovai turės atrasti patys filmo peržiūros metu.
Verdiktas
„Naktis muziejuje. Kapo paslaptis“ – tai žymiai linksmesnis, įdomesnis, nenusibostantis ir daugiau paslapčių turintis naktinio muziejaus sargo Lario nuotykis už 2009 metais pasirodžiusi antrą filmą, kuriame, kaip ir pirmtakuose, netrūksta trumpų ir gana šmaikščių istorijos pamokėlių, naujų veidų ir svarbaus gyvenimiško pamokslo. Taip pat tai šiltas, visai šeimai skirtas ir šiek tiek dėl aktoriaus Robino Williamso paskutinio pasirodymo kine graudinantis pasakojimas, kurio nesugadina net ir tragiškai atrodanti vizualinė pusė su padauginta CGI technologija.
