Fantastikos žanras viso pasaulio kino teatruose tikrai neliūdi. Tai patvirtina pačių filmų skaičius ir tų filmų finansinė sėkmė. Tiesa, ne kiekvienas filmas susilaukia savo šlovės valandos. Sėkmingiausiais tampa tie filmai, kurie būna paremti jau sukurtais romanais. Kitaip tariant, originalaus scenarijaus fantastinis filmas ypatingai retais atvejais užlips ant aukso kalno. Taigi, nugalėtojai beveik visada būna pagal knygas kurti filmai, kurie jau turi savo gerbėjų būrį ir jiems nereikia kovoti dėl išlikimo plačiame kino vandenyne. Toks pavyzdys – milijonus gerbėjų turintis „Hobitas“, kuris net atsilikdamas nuo „Žiedų valdovo“ įdomumu renka tiesiog pasakiškus turtus. Ir taip dabar į kino ekranus žengia dar viena fantastikos, drakonų, trolių ir kitokių monstrų kupinas darbas, sukurtas pagal romaną „Šmėklų medžiotojo mokinys“ (angl. „The Spooks Apprentice“) ir jis perkels į visai kitą pasaulį, valdomą siaubūnų ir galingų raganų. Žiūrime „Septintąjį sūnų“ (angl. „The Seventh Son“).
Turinys
Septintasis septintojo sūnaus sūnus Džonas Gregoris yra Šmėklų medžiotojas ir ilgai saugo savo kraštą nuo jame tūnančio blogio ir tamsos jėgų. Atlikdamas savo darbą jis susiduria su raganomis, bogartais, šmėklomis ir dar kitokiais įvairiais padarais, iškišančiais savo tamsius nagus naktį. Deja, Džonas jau nebe jauniklis ir jau ilgai ieško mokinio, kuris galėtų perimti jo amatą ir pareigas. Daugumai jų nepavyko išgyventi. Paskutinė Džono viltis – jaunas ūkininko sūnus Tomas Vordas. Jam teks garbė ir pareiga išmokti per kelias dienas tai, ko kitiems nepavyko per kelis metus. Tačiau Tomas nėra eilinis septintasis sūnus, tuo įsitikins ir didžiausią grėsmę pasauliui kelianti Motina Malkin.
Paskutinį metų fantastinį filmą pristato kaip niekad stipri kūrėjų komanda. Pirmiausia, tai rusų režisierius Sergey‘us Bodrovas, gebantis kurti įtempto siužeto trilerius ir veiksmo filmus. Prie jo prisijungia ne ką prastesni scenaristai, Josepho Delaney‘io romaną perkėlę į didžiuosius ekranus. Tai „Kruvinojo deimanto“ (angl. „Blood Diamond“) ir „K-Pakso“ (angl. „K-PAX“) scenaristas Charlesas Leavittas ir „Rytietiškų pažadų“ (angl. „Eastern Promises“) ir „Loko“ (angl. „Locke“) scenarijaus autorius Stevenas Knightas. Šie trys vyrai į kinus perkelia gana įtempto veiksmo siužetinę liniją, besitęsiančią labai nuosekliai.
Ir nors istorija yra nuosekli ir labai aiški, tam tikra prasme ji yra visiškai eilinė ir neįdomi. Siužetas neturi jokių vingių, jokių netikėtumų, nieko neapčiuopiamo, kas galėtų nustebinti salėje sėdintį žiūrovą. Visas pasakojimas yra sukrautas taip standartiškai, kad po pirmųjų penkių ar dešimties minučių jau gali būt tikras, kaip baigsis visa istorija. Vien nuo tokios minties pasidaro šiek tiek liūdna, nes norėtųsi išvysti kažką naujo, netikėto, amą atimančio. Tokių neapsakomai gerų scenaristų vardai sumenksta su kiekviena dialogo eilute, kurią gali žodis žodin atspėti praktiškai kiekviename gėrio ir blogio susidūrime. Kita vertus, kūrėjai yra labai smarkiai ribojami romano, pagal kurį ir yra pastatytas filmas. Tačiau čia vertiname ne knygą, o filmą, tad klišinės situacijos ir standartiniai dialogai labai dažnai ima varyti į neviltį.
Smarkiai nuviliančią siužetinę liniją kiek užglaisto neilgas filmo rodymo laikas. Vos 100 minučių neprailgsta, nes praktiškai 80 procentų filmo yra grynas veiksmas, kuris tiesiog užpučia miglą žiūrovui ant akių ir atmuša nuo blogų minčių. Bent jau sėdint salėje ir stebint filmą. O veiksmas yra tikrai neblogas, kūrėjams beveik pavyksta išvengti siaubingų ir eilėje filmų besikartojančių stereotipinių kovų scenų. Vos keliose vietose pasitaikė veikėjų žūtys (logiška, kažkas juk turi mirti), kurias žiūrėdamas pagalvoji „O, šitą mačiau bent 50 filmų, šitą kokiame 100…“ Nepaisant to, vieno absurdiškiausio momento, kuris kartojasi realiai kiekviename filme, kuomet scena upėje pasibaigia tik vienu įmanomu įvykiu, nebuvo išvengta. O gaila. Atrodytų, maža smulkmena, bet taip įkyrėjusi, kad scenaristus norisi gerai žuvim užšerti.
Kiek stipresnė filmo pusė – veikėjai. Tiesa, ne visi. Kartais taip jau nutinka, kad filmuose savo pasirodymais dominuoja blogoji pusė, o geriečiai lieka jų šešėlyje. Čia – priešingai. Tiesiog sunku nusakyti kaip keista, jog nė vienas antagonistas nebuvo įdomus. Ar tai būtų Motina Malkin, ar kiti jos pakalikai, jų indėlis į filmą buvo stebėtinai silpnas ir nekėlė jokių jausmų. Nors tokiuose filmuose būtent jie turėtų kelti baimę, jaudulį ar neapykantą. Šioje juostoje ypatingai smarkiai dominuoja geroji pusė. Jei konkrečiau – septintieji sūnūs. Kažkokiu mistišku būdu jie sugeba įtraukti žiūrovus į savo pasaulį ir priversti sirgti už juos kiekvieną nuotykio akimirką.
Kartais filme galima išgirsti ir visai neblogų juokelių. Nors humoras šioje juostoje taip pat jau kažkur matytas, tačiau jis gerai pritaikytas veikėjams, todėl turi nemažai pridėtinės vertės, mat taip daug geriau atskleidžiami veikėjai, kad ir kokias gyvenimiškas traumas jie būtų patyrę.
Techninė pusė
Ne be reikalo pradžioje buvo minėta apie ypatingai stiprią kūrybinę komandą. Konematografiškai juosta yra ypatingai stipri. Šia sritimi užsiėmęs Newtonas Thomas Sigelis yra tikras savo amato asas ir fantastinius filmus sugeba perteikti iš pačios geriausios pusės. Visai neseniai pristatęs „Iksmenus: Praėjusios ateities dienas“, pirmąją ir antrąją „Iksmenų“ dalis, „Važiuok“, „Valkiriją“ ir dar daug kitų puikių filmų kinematografas gana stipriai perteikia ir „Septintąjį sūnų“. Jo dėka filmas įgauna visiškai kitokį efektą. Puikiai nufilmuotos kovos scenos suteikia gal ir nuobodžiam filmui tiek gyvasties, kad jį galima visiškai be problemų peržiūrėti nuo pradžios iki galo.
Puikus ir juostos garso takelis. Ir už tai reikia dėkoti Marco Beltramiui, kuris savo kūriniais sugeba įkvėpti gyvybę kiekviena veiksmo ar fantastiniam filmui. Puikiai su vaizdu ir efektingai parodytomis kovų scenomis suderintas garso takelis kartais priverčia net sulaikyti kvėpavimą stebint vieną ar kitą gėrio ir blogio susirėmimą.
Kadangi juostos biudžetas nėra paskelbtas, sunku pasakyti, kiek pinigų sukišta į šio filmo specialiuosius efektus. Atsižvelgiant į faktą, kad 70 proc. filmo yra specialieji efektai, tikėtina, kad filmas bus grynas nuostolis. Kartais žiūrint filmą iškart galima suprasti, kad jo nelaukia finansinė sėkmė. Taip buvo su „47 roninais“, tas jaučiama ir čia. Nors šis filmas vizualiai yra gerokai geresnis už jau minėtąjį, visgi, jaučiamas kažko trūkumas ir tai labai sunku įvardinti. Efektai tikrai labai kokybiški, bet yra toks jausmas, lyg jie šiek tiek iš praeities. Maždaug 2-3 metų senumo. Šiame filme esančių drakonų ar kitų monstrų net neverta lyginti su slibinu Smogu, matytu „Hobite“. Smogas yra aukščiausios klasės specialiųjų efektų kūrinys, tuo tarpu „Septintajame sūnuje“ vaizdai kiek „oldskūliniai“. Bet gal tai ir nėra labai blogai.
Vaizdo ir garso montažas šioje juostoje praktiškai nešlubuoja. Tiek viena, tiek kita sritis puikiai suderinta, todėl nėra jokios priežastis dėl kažko skųstis.
Aktoriai
Fantastiniuose filmuose su aktoriais būna labai įvairių sprendimų. Tarkim, visame filme nebūna nė vieno žinomo aktoriaus arba būna tik vienas labiau žinomesnis žmogus. O kartais būna, kad praktiškai visos rolės užkišamos žinomais vardais. Tuo tarpu ši juosta yra sužaidžia kiek kitaip. Patys svarbiausi vaidmenys atitenka tikrai garsiems vaidmenų atlikėjams, o mažiau svarbūs – plačiai visuomenei mažai pažįstamiems veidams.
Labiausiai džiugina Džono Gregorio atlikėjas Jeffas Bridges. Nežinia kodėl vos prašnekantis aktorius turi tokią stiprią charizmą, kad net vos pakrutindamas lūpas sugeba suvaidinti geriausiai iš visų juostos aktorių. Įtikinama vaidyba sugeba prikaustyti prie ekrano ir teigiamai vertinti jo kuriamą veikėją.
Tuo tarpų pagrindinę blogietę, raganų karalienę Motiną Malkin vaidinati Julianne Moore nebuvo tokia įtikinanti. Ir nors ji sugebėjo apžavėti savo vis dar įspūdinga išvaizda, kaip blogietė ji visiškai nestebuklinga. O gaila. Jai kaip ir tiko šis blogietės vaidmuo, bet pritrūko vidinės tamsos, kad sugebėtų įtikinamai sukurti didžiausio pasaulio blogio simbolį.
Paskutinįjį mokinį vaidinęs Benas Barnesas, žinomas kaip princas Kaspijanas iš „Narnijos kronikų“, čia atrodė gana įtikinamai. Ir, nors jo veikėjas kalbėjo klišinėmis eilutėmis, pats jis atrodė gana neblogai. Viso filmo rodymo metu jis sugebėjo išlaikyti tą malonų mokytis norinčio vaikino įvaizdį ir nesugebėjo jo sunaikinti kvailais besiskėtriojimais ir aiškinimais „AŠ NE TOKS KAIP TU!“. Dalinai, jo veikėją sugebėjo išgelbėti J. Bridgesas.
Iš mažesnių vaidmenų atlikėjų norisi išskirti tik du aktorius – tai Alicia Vikander ir Djimoną Hounsou. Pirmoji – gana maloniai nustebinusi jaunosios kartos Švedijos aktorė, kuri vis stipriau prasimuša Holivude. Gal jos vaidybiniai sugebėjimai ir nėra ypatingi, bet jai yra kur tobulėti, o ir pasirodymas šiame filme tikrai nenuvylė. Djimonas Hounsou, beveik visada atliekantis antraplanius vaidmenis, taip puikiai valdo savo charizmą, kad net ir gana kvailuose vaidmenyse jis tinka tobulai. Čia jis sugeba suvaidinti charizmatišką blogietį Radu, valdantį žudikų legioną ir galintį pasiversti keistoku ašmenimis ginkluotu drakonu. Kol jis būna žmogiškos formos – viskas labai gerai.
Nieko nežinantis Kitas Haringtonas filme pasirodė vos kelias pirmąsias minutes. Ir ačiū Dievui. Šis aktorius be Džono Snou nelabai sugeba daugiau ką ir bevaidinti.
Visi kiti aktoriai paminėjimo nėra labai verti, nes arba pasirodė trumpai arba visiškai neįsimenančiai.
Verdiktas
Iš pirmo žvilgsnio eilinis fantastinis filmas „Septintasis sūnus“ sugeba nustebinti savo tikrai gera technine puse, kuria gerai atskleidžia specialiųjų efektų ir garso takelių guru, o įdomų veiksmą papildo keli neblogi aktorių pasirodymai. Nepaisant geros techninės pusės ir tikrai stiprios kūrybinės komandos visas geras efektas nuslopinamas labai liūdnos, prastos ir visiškai nuvalkiotos istorijos, kuri po seanso, kad ir kaip būtų gaila, palieka gailesčio kartėlį. Tai vienkartinis filmas, kuris kino salėje neprailgs, tačiau žado tikrai neatims.
