Pandemija smarkiai kirto kino industrijai, todėl Lietuvos kino darbai kuriam laikui buvo sustoję ir nesirodė kino ekranuose. Suprantama, labai ilgai kino teatrai buvo uždaryti, o net juos ir atidarius išleisti daug kainavusius kino produktus yra rizikinga. Nepaisant to, per pastaruosius metus kinuose Lietuviško kino vis tiek buvo, nors ir labai mažai, o ir tas – tikrai ne komercinis projektas, nors ir geras. Visgi, galime teigti, kad daugiausiai drąsos turi save populiariausiu Lietuvos režisieriumi vadinantis Tadas Vidmantas. Arba, bent taip jį vadina marketingistai. Su tuo sutikti ar nesutikti – spręsti jums. Bet reikia pripažinti, kad tokiu metu išleisti komercinį kūrinį į kinus reikia turėti drąsos, tad paplokime Tadui Vidmantui ir jo naujausiam darbui – „Naktinė žvejyba“.
Filmo siužetas yra gana paprastas. Du kaimynai, Justas ir Povilas, išsiruošia į žvejybą. Atokioje ežero saloje susitikę vyrai kalbasi apie „reikalus“ bei moteris, tačiau netikėta linkme pasisukęs pokalbis virsta ne tik intriguojančiu vyrų gyvenimus atskleidžiančiu siužetu, bet ir mirties ir gyvenimo klausimu. Toks yra oficialus filmo aprašymas. Nelabai kažką pasakantis ir trumpas. Ir, tiesą sakant, būtent šie du dalykai apibūdina visą projektą.
Šioje vietoje turbūt dar būtų galima pasiginčyti dėl pilno metro filmo apibrėžimo ir jo trukmės, bet 73 minutės neturėtų tapti standartu ir būti laikoma pilno metro filmu. Tai yra tiesiog tinginystė. Arba ženklas, kad kažkas su filmu yra negerai. Ir tikrai suprantu, kad ištraukti visą normalios trukmės filmą vos su dviem (ir trupučiu) aktoriais yra tikrai nežmoniškai sudėtingas darbas. Ypač, kai viskas vyksta vienoje erdvėje. Tada viskas turi remtis dialogu ir būti pastatyta ant aktorių pečių. Dar sudėtingiau tai daryti, kai žanras yra komedija, o išlaikyti žiūrovo dėmesį statiškoje aplinkoje nebūtų lengva net jei aplink vyktų sprogimai. Bet, 73 minutės, įskaitant titrus, neturėtų prailgti. Bet tam tikrose vietose prailgsta.
Kadangi filmas trumpas, tai apie turinį nekalbėsiu, nes nesinori nupasakoti per daug istorijos. Tai būtų nesąžininga nei žiūrovų, nei kūrėjų atžvilgiu. Dėl to, neminėsiu jokių juokelių ar situacijų, kurios kažką dramatiškai atskleistų. Prieš leidžiantis toliau turiu pripažinti, kad tarp kelių dešimčių absurdiškų vienaeilių (one linerių) buvo keli, po kurių tikrai nuoširdžiai užsikvatojau. Jei gerai suskaičiavau, tokių buvo 6. Visos kitos situacijos atrodė labai subukintos, lyg būtų specialiai taikoma į subtilumo nejaučiančią auditoriją, besimėgaujančią necenzūrine leksika ir bajeriais apie antrą galą. O tokių nejuokingų „tėvo“ bajerių kaip [ĮSPĖJIMAS: CITATA IŠ ANONSO] „-Cukriniu diabetu? – Ne, pipiriniu!“, buvo galima rasti kas kelias minutes. Kitaip tariant, pradinių klasių bajeriai, kurie teoriškai turėtų būti juokingi tik penktokui, nors filmo jis negali žiūrėti dėl ginklo ir kitos kalbos.
Be viso to, filmas yra labai nuspėjamas ir net ne iš gerosios pusės. Jei kažkas buvo parodoma penktą minutę, tu žinojai, kad po kurio laiko tas dalykas, apie ką buvo kalbama, tikrai atsiras. Galiausiai, veikėjai elgėsi žiauriai kvailai ir nelogiškai. Ir nesvarbu, kad buvo bandoma nupiešti, jog vienas jų yra kvailesnis už kroksą. Jei tau prie galvos prikišamas ginklas, o vėliau atitraukiamas, tai tu, turėdamas išgyvenimo instinktą, blogiukui atsisėdus prieš tave bandytum jį pasmaugti. Ar įstumti į vandenį. Ar trenkti su kokiu daiktu per galvą. BET KĄ DARYTI, o ne žiūrėti į plikę ir bandyti vartytis iš situacijos užkalbant dantį.
Pats juokingiausias dalykas filme buvo jo kulminacija, kai abu veikėjai staiga ima postringauti egzistencinėmis temomis ir giliai dūsauti fone skambant graudžiai muzikėlei. Tada gaunasi toks netikėtas Stokholmo sindromo posūkis, kai tu nesupranti – ar jie jau dabar taps bičiuliais ir pasibučiuos, ar kas vyks? O tada viskas ima ir apsiverčia ir jau nebesupranti, kodėl vėl grįžtama į kažkokią įtampą? Gi jau buvo veikėjų lūžis ir kulminacija. Ką jūs darot? Eikit link pabaigos.
Jeigu reiktų viską trumpai apibendrinti – žiūrint filmą jaučiasi spektaklio atmosfera. Lyg sėdėtum teatre ir žiūrėtum dviejų aktorių pasirodymą. Ir būtų viskas gerai, jei tai būtų teatras, o ne filmas. Ne kartą esu minėjęs, kad Lietuvoje jau yra aktorių, kurie perlipo teatrinius barjerius ir sugeba tikrai gerai vaidinti kine. Jų tarpe tikrai yra Marius Repšys ir Leonardas Pobedonoscevas ir tuo ne kartą galėjome įsitikinti. Ir nežinau, tada, kas kaltas, kad šiame filme buvo grįžta į teatrinę perspaustą vaidybą, hiperbolizuotas emocijas ir labai dirbtiną veikėjų vystymą. Gal kaltas pats scenarijus, o gal režisieriui tiesiog nepavyko suvaldyti aktorių. Sunku pasakyti ir pirštu baksnoti tikrai nesinori. Ir nors abu juostos aktoriai, asmeniškai, man tikrai patinka ir tikrai su dideliu džiugesiu einu stebėti jų pasirodymų ekranuose, šįkart buvo tas vadinamas „hit and miss“. AI, dar filme pasirodo Ineta Stasiulytė, kuri iš esmės turi vieną vaidmenį per visus filmus ir toliau tęsia jį. Kad ir koks veikėjos vardas, kad ir kiek laiko ji bus matoma ekrane, visada žinai, kad ji visada bus absoliučiai tokia pati. Taip ir yra.
Tiesa, filme yra ir dar viena ne visai geras dalykas. Jis, beje, kartojasi jau turbūt 3-4 Tado Vidmanto filmuose iš eilės ir aš būsiu labai nustebęs, jei ši liga kažkada baigsis. Filmas tiesiog neturi pabaigos. Tai, kas rodoma paskutines kelias minutes yra bandymas greitai iššokti iš valties, nes jau užkniso viską filmuoti ir montuoti. Iš esmės, keisti, nuplaukiantys vaizdai, kurie tarytum duoda erdvės fantazijai „pasibaik pats“, bet iš tikro, tai nelabai yra ten ką toliau pačiam mąstyti. Maždaug, greit užrišam mazgelį ir viskas.
Per daug nesileidžiant į filmo techninę pusę galima išskirti tris dalykus. Pirma, pradėkime nuo geresnio. Tai dvi filmo dainos – pradžioje ir pabaigoje. Geros, gražios, subtilios, malonios klausimui ir tikrai tokios, kurių net klausantis per radiją nekiltų ranka išjungti. Aišku, turbūt nereikia stebėtis, kai prie jų rankas pridėjo bene geriausias Lietuvos muzikos prodiuseris Vytautas Bikus.
O dabar – šiek tiek prastesnės dalis. Filmas, galima sakyti, buvo labai inovatyvus. Greičiausiai dėl pandemijos, filmuotas uždaroje studijoje, tačiau ne prie žaliųjų ekranų, o itin didelių LED ekranų. Nesu tikras, ar dar koks filmas Lietuvoje (ar net kažkur kitur) buvo filmuojamas aktorius apsupus LED technologijomis. Ir būtent tai čia ir kišo koją. Absoliučiai visą filmą yra juntamas ir matomas tas technologinis fonas, jis bado akis, matosi kompiuterinė grafika, perdėtai didelis ir ryškus mėnulis, niekaip netemstantis dangus, per daug ryškios dangaus šviesos ant veikėjų. Taip, žinia, kad per pilnatį gali būti šviesu, bet ne taip šviesu, kad aktoriaus plikė šviestų ryškiau už mėnulį. Ir labai keista matyti, kaip ryškiai šviečia veikėjo veidas, net jam nusisukus nuo mėnulio. Apšvietimo kampai nuolat kito ir atrodė, kad kuo arčiau artėja tas vidurnaktis, tuo šviesiau darosi. Kažkas tikrai prasileido ir nesužiūrėjo šio aspekto.
Viską sudėjus į vieną vietą gauname ambicingą, šiek tiek juokingą, bet iki galo neišvystytą ir pabaigos neturintį teatrinį pasirodymą, perkeltą į didžiuosius ekranus. Aukštai iškelta kartelė tikrai nepasiekiama ir net labai trumpas filmo laikas sugeba vietomis pamesti žiūrovą. Filmas nėra geras, turi aibes trūkumų ir normaliomis sąlygomis siūlyčiau jį aplenkti, tačiau gyvenant būtent 2021 metais norėčiau paraginti vis tiek aplankyti kino teatrus ir paremti Lietuvos kino industriją. Morališkai, psichologiškai ir finansiškai.
