Neblogai Holivude įsitaisęs rusų kilmės režisierius Genndis Tartakovskis, padovanojęs mums neužmirštamą vaikystę su puikiais „Cartoon Network“ kanalo animaciniais serialais, grįžta su antruoju 2012 metais pasirodžiusiu pasakojimu apie monstrų ir žmonių santykius bei kvailiojimus paslaptingame ir itin nuotaikingame viešbutyje. Pasitelkęs tą pačia kūrybinę komandą, kino kūrėjas sugalvoja dar daugiau juokelių, ir, svarbiausia, pasimokė iš klaidų, kurias buvo galima plika akimi pastebėti pirmame filme.
Apie ką mes čia…
Pagaliau, po daugelio kivirčų ir nesusipratimų, vampyras Drakas susibičiuliavo su žmogumi vardu Džonatanas ir pripažino vaikino bei jo dukros Meivės santykius. Jaunuolių pora susilaukė atžalos, kuri ir tapo pretekstu Drakulai vėl įsikišti į vedybinį Džonatano ir Meivės gyvenimą…
Kūrinio vidus
Studija „Sony“ išgyvena išties nelengvus laikus ir bando kapstytis iš nepalankios situacijos kurdama filmų, kurie kažkada atnešė neblogus bilietų pardavimus, tęsinius. Būtent vienu iš tokių filmų buvo „Monstrų viešbutis“, kuris 2012 metais uždirbo virš 350 milijonų dolerių. Deja, pinigai neatperka kritikų ir žiūrovų ne itin sužavėjusios kokybės, todėl tęsinio visiškai nelaukiau. Tačiau, išvydęs monstrų šėlionių žmonių pasaulyje tęsinį, maloniai nustebau.
Antrasis filmas pasakoja apie visiškai naują personažų kartą – pirmos dalies herojų atžalą. Tokie siužetiniai vingiai įprasti daugeliui animacinių filmų. Tačiau, šis filmas bent jau nuteikia maloniai. Nesijaučia, kad tai būtų pigi kokio nors filmo kopija, istorija atrodo pakankamai autentiška. Humoras taip pat neblogas, nors tenka pripažinti, kad daugelis juokelių itin klišiniai ir turi panašumų į kitus animacinius projektus. Kai kur netgi per daug „sandleriški“, bet čia jau ne režisieriaus ir scenaristų kaltė, o filmo prodiuserio, žinomo komiko Adamo Sandlerio kvailystės. Jis juk negali gyventi be bezdalų ir kitų nesąmonių.
Filme yra ir nemažai „Sony“ reklamos – tai neigiamai paveikė kūrinio vidų. Visgi, net ir vaikams skirtoje pasakoje nebuvo galima apsieiti be savo produktų kišimo. Užtat žavi faktas, kad filmo metu dažnai kalbama apie superherojus, Betmeną ar Supermeną. Tai stebina, nes studijai priklauso „Žmogus-voras“. Neatsiejama filmo tema – pokalbiai apie vaikų auklėjimo problemas bei meilę, kuri yra graži, tyra ir kartais nuotaikingai pateikiama.
Kalbat apie veikėjus, šį kartą galime stebėti ir geriau atskleistus herojus. Tiek Drakula, tiek jo dukra ar artimiausi bičiuliai – Mumija, Vilkolakis ir Frankenšteinas. Kiekvienas iš jų prisistatė iš naujos perspektyvos. Filmas tuo pačiu įgavo ir daugiau gilumo – psichologiniai veikėjų portretai puikiai atskleidė šeimos paveikslą, matomą kiekvieno mūsų gyvenime. Maža to, dar ir smagiai pateikiamas draugystės motyvas, kraujo ryšiai ir artimiausių žmonių svarba, kad ir kokie jie bebūtų. Filme taip pat įvedami ir keli nauji personažai, bet apie juos nenoriu kalbėti, juos reikia pamatyti patiems, kad neišgaruotų visas peržiūros smagumas.
Apibendrinus pamatytą vaizdą ir nenorint per daug išpasakoti, galiu trumpai pasakyti, jog antroji „Monstrų viešbučio“ dalis lenkia savo pirmtaką scenarijumi ir nebloga istorija, kuriai neatsispirs mažiausi kino žiūrovai. Deja, bet tėveliams jis gali pasirodyti per daug ištęstas ir vietomis monotoniškas. Tai filmas, kuris nepretenduoja į geriausios metų animacijos titulą, tačiau jį pažiūrėti tikrai verta.
Techninė juostos pusė
Animacijos stilius nepasikeitė, gal tik visos juostos metu buvo galima pastebėti daugiau detalių, nei pirmame filme. Trimatė erdvė taip pat susižiūri neblogai, vaizdai gilesni, o ką jau kalbėti apie visai neblogą operatoriaus darbą, kuris keliose scenose, kur rodomi Drakulos skrydžiai, priverčia neblogai šoktelėti.
Garso takelis, deja, ne itin geras. Neišraiškingas, neįdomus ir visiškai neužkabinantis. Retas atvejis, kad animaciniuose filmuose muzika neatliktų svarbaus vaidmens. Montažo darbai neblogi, tiek garsas, tiek siužetinės linijos pateikimas nerėžia akies.
Aktorių kolektyvas
Filmą teko žiūrėti lietuvių kalba. Pasakysiu tik tiek, kad gavosi visai smagus dubliažas, kuris tikrai neverčia raudonuoti ar jaustis nepatogiai dėl mūsų šalies įgarsintojų. Didelis lietuviško įgarsinimo pliusas slypi ir tame, jog netenka girdėti Adamo Sandlerio balso, kuris priverstų savižudį dar kartą nusižudyti.
Verdiktas
„Monstrų viešbutis 2“ – visai smagus 2012 m. animacinio filmo tęsinys, kuriame perteikiamos vien tik teigiamos emocijos, tačiau liūdina tai, jog tai itin jauniems žiūrovams skirtas filmas. Filme nerasime rimtų gyvenimiškų apmąstymų, kaip kokiame nors studijos „Pixar“ filme, ar svarbaus moralo, tačiau laikas praleistas kine su jau pažįstamais, linksmai nusiteikusiais herojais tikrai nebus iššvaistytas veltui.
