Jauna lietuvių režisierė Giedrė Žickytė, debiutavusi 2009 m. televizijos filmu „Baras“ – dokumentiniu pasakojimu apie menininkas Artūrą Barysą ir toliau sėkmingai žengia pasirinkta kūrybine kryptimi. 2010 m. pasirodė jos trumpametražis dokumentinis filmas „Paskui saulę ir ožkas“, 2012 m. – gerų atsiliepimų sulaukusi dokumentinė juosta „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Šiemet kino teatrus pasiekia naujas režisierės filmas, kuriam ši skyrė septynerius metus – „Meistras ir Tatjana“. Tai vėlgi pasakojimas apie ryškią asmenybę – tragiško likimo fotomenininką Vitą Luckų.
Jo gyvenime buvo dvi didžiosios meilės – fotografija ir Tatjana – jo žmona, mūza ir mėgstamas modelis. Apie Vitą Luckų jau jo laikais sklandė legendos. Gyveno gražiais, išskirtiniais baldais apstatytame bute, želdino „kapitono“ barzdą, rūkė pypkę, namuose augino gyvą liūtą, vienas pirmųjų pradėjo dirbti reklamos srityje. Tiek išvaizda, tiek gyvenimo būdu, tiek kūryba ryškiai išsiskyręs iš kitų jis nesitaikstė su sovietine sistema ir „normalumo“ standartais. „Jis nebuvo komformistas“ – sako kitas garsus lietuvių fotografas ir geras V. Luckaus bičiulis Antanas Sutkus. Dėl to V. Luckus, žinoma, sulaukdavo didesnių ar mažesnių problemų – užtenka paminėti, kad per savo keturiasdešimt ketverių metų gyvenimą menininkas surengė vos tris savo darbų parodas. Svarbiausia jam buvo laisvė – laisvė mąstyti, kurti, kalbėti taip, kaip nori. Ypatingo talento menininkas, gerai psichologiškai pažinęs žmones, fiksavo kasdienį gyvenimą, savo kadruose pagaudamas momentus, judesius, emocijas. Apie jį pasakojančių žmonių teigimu, jei ne netikėtai ir tragiškai nutrūkęs jo gyvenimas, V. Luckus šiandien greičiausiai būtų vienas ryškiausių pasaulio fotografų.
Iš tiesų, V. Luckaus darbai stebina fantazija, kartais šiurpina baugia fantasmagorija (kai kuriuose darbuose tarsi galima įskaityti lyg iš anksto užkoduotą lemtį), sukrečia kontrastais, verčia nusišypsoti iš realybės grimasų. Daugybę šio menininko darbų galima pamatyti šiame filme. Keista tai, kad ne tik sovietmečiu, bet ir ilgą laiką atgavus nepriklausomybę, apie šį išskirtinį menininką viešojoje erdvėje buvo kalbama tiek mažai – pirmoji jo darbų paroda laisvoje Lietuvoje surengta tik 2013 m. Todėl vis tik sveikintina G. Žickytės iniciatyva plačiąją visuomenę kino kalba supažindinti su išskirtinėmis ir dėmesio tikrai nusipelniusiomis nepelnytai pamirštomis asmenybėmis.
Filmą sudaro filmuoti aštuonių V. Luckų pažinojusių žmonių pasakojimai – tarp jų ir didžioji menininko gyvenimo meilė Tatjana Luckienė – Aldag, po vyro žūties išvykusi gyventi į JAV. Taip pat rodomos fotografijos, archyvinė vaizdo medžiaga, garso įraše galime išgirsti paties V. Luckaus balsą.
Režisierės teigimu, svarbiausia jai kuriant šį filmą buvo ne papasakoti V. Luckaus biografiją, bet perteikti emociją – didelę meilę, kuri išsiskleidė jo kūryboje. Kita vertus, renkant medžiagą apie šią spalvingą asmenybę buvo susidurta su kita problema – kaip neišklysti iš filmo rėmų. G. Žickytės teigimu, tam padėjo pasirinktas pavadinimas – visko, kas nebetilpo po „Meistras ir Tatjana“, buvo atsisakyta. Nes apie tokią asmenybę, koks buvo V. Luckus, režisierės teigimu buvo galima kurti daugybę kitokių filmų, pasirinkti kitokį matymo kampą – apie V. Luckaus kūrybą, keliones, priešinimąsi sistemai, audringus vakarėlius…
Kelios detalės užkliūvančios žiūrint šį filmą – nestabilios kameros virpėjimas rodant V. Luckaus fotografijas. Galbūt taip buvo siekiama sukurti materialiosios būties trapumo, laikinumo įspūdį, tačiau tiek drebanti kamera, tiek virpančios rankos laikoma lupa šiek tiek erzina. Kita vertus – pačios lupos panaudojimo idėja pasiteisina – atkreipiamas žiūrovo dėmesys į tam tikras detales. Kitas dalykas – gan keistokas kai kurių pasirinktų personažų filmavimas – viena apie V. Luckų pasakojusi Tatjanos kolegė kalbinta tiesiog virtuvėj, už nugaros keptuvėje čirškant kotletams. Žinoma, niekas nesako, kad dokumentika privalo būti sterili, tačiau vis tik tai ne buitinis filmavimas. Dėl to ir daugiau pasitaikė tokių pašalinių, filmui visai nebūtinų garsų. Filmo garso takelį kūrė Jurga Šeduikytė – švelnios, o kartais lengvą įtampą keliančios originalios melodijos skamba maloniai ir tinka filmo fonui.
„Meistras ir Tatjana“ – įdomus ir vertingas pasakojimas apie legendomis apipintą vieną talentingiausių Lietuvos fotomenininkų Vitą Luckų ir dvi didžiausias jo gyvenimo meiles – žmoną Tatjaną ir kūrybą. Šis filmas, teigiantis, kad meilė ir kūryba yra stipresnės už laiką ir mirtį, yra puiki proga susipažinti su šia išskirtine asmenybe ir skirti jam dėmesio, kurio jis nusipelno.
