„Vazovskio anšlagas“
Praėjo dvylika metų nuo pirmojo charizmatiškų monstrų pasirodymo didžiuosiuose ekranuose, tačiau ilgas laukimas kompensuojamas su kaupu. Animacinė studija „Pixar“ tęsia tradiciją prikeldama dar vieną savo šedevrą, ir šį kartą pristato savo patį brangiausią, ilgai brandintą projektą. Juostos režisieriumi tapo Danas Scanlonas, ilgalaikis studijos darbuotojas ir 2006 metais pasirodžiusio nuotaikingo filmuko „Ratai“ scenaristas, kuris pristato itin kruopščiai apgalvotą „Monstrų“ priešistorę.
Režisierius kviečia pamatyti ilgai lauktos istorijos pradžią, iš naujo susipažinti su visiškai kitokiais pagrindiniais veikėjais ir paslapčia stebėti jų draugystės evoliuciją bei patirti nuotaikingą nuotykį visiškai kitokiame universitete, nei mes esame įpratę matyti.
Apie ką mes čia…
Maikas Vazovskis turi vieną didelę svajonę – jis nori dirbti Monstrų biure, tačiau ten patekti nėra taip lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iš pradžių reikia baigti universitetą, kuriame studentų laukia itin sunkūs išbandymai. Pilnas optimizmo ir ryžtingumo, Maikas žengią į aukštosios mokyklos teritoriją, tačiau, deja, viskas atrodo kiek kitaip, nei jis įsivaizdavo.
Kūrinio vidus
Dvylika metų – tikrai ne mažas laiko tarpas nuo vienos dalies iki kitos, tačiau šiuo atveju tai nesugadina peržiūros, o kaip tik – dar labiau priartina žiūrovą prie originalaus filmo bei priveda prie didelės nostalgijos ir vaikystės prisiminimų, kai ant kiekvieno kampo puikavosi Vazovkis ir Salis. Nors juosta nepranoksta pirmosios dalies, tačiau atmosfera tebejaučiama.
Kaip ir beveik visi „Pixarų“ filmai, šis taipogi orientuotas įvairaus amžiaus žmonėms, nes filme matoma daug iškeltų vertybių, kurių jaunesnis žiūrovas galbūt nepastebės arba tiesiog nesupras. Labiausiai matomas draugystės paveikslas, kuris nors ir dominuoja visoje istorijoje, tačiau nėra pagrindinis filmo variklis. Gražiai papasakota istorija apie neapykantą, pavydą ir nesusipratimą, kurie galiausiai virsta stipria ir neatsiejama dvejų visiškai skirtingų individų draugyste. Skamba banaliai, tačiau iš tiesų taip ir yra gyvenime, ir ne tik draugystėje, bet ir meilėje, kai nekenti ko nors arba nejauti simpatijos, o galiausiai šis asmuo tampa geriausiu draugu arba net pora. Kruopščiai ir iš ties įdomiai viskas pateikiama šiame plane, jaučiamas vien tik didelis malonumas.
Juostą galima prilyginti ir prie parodijos žanro, nes viskas, kas joje rodoma, parodo tikrąjį koledžų veidą ir jame gyvenančių ar besimokančių kasdienybę ir pasaulėžiūrą. Kaip ir visuose kituose filmuose, taip ir čia pabrėžiama visokiausių brolijų įtaką aukštosiose mokyklose: didžiausi „kietuoliai“ naikina menkesnių už save savigarbą, tačiau, žinoma, vaizdas atitinkamai ir pateikiamas, kai dažniausiai populiariausi – tai patys bukiausi studentai. Gaunasi visai nebloga pajuoka.
Pagrindinė šio filmo mintis – svajonės ir gyvenimo tikslas. Ne visi turime tai, ką turi Maikas Vazovskis – tikėjimą ir optimizmą, kuris lydi jį visą gyvenimą. „Kodėl žmonės krenta? Kad galėtų vėl iškilti“, – tokiu principu vadovaujasi pagrindinis filmo herojus. Taip, būtent Maikas ir tampa šios juostos pažiba, atvirkščiai nei 2001 metais, kai visas veiksmas sukosi aplink Salio veikėją. Istorija pasakoja jauniausius Maiko gyvenimo metus ir tai nuostabu, jog galima susipažinti su juo dar artimiau. Pažinti galima ir visiškai kitokią Salio pusę. Tai prideda didelius nuopelnus kūrėjams. Juostoje išvysime ir kitus senus gerus personažus, pamatysime jų buitį universitete ir jau biure. Ir vėl sentimentai, nostalgija pasipila kaip iš kibiro.
Siužetinės linijos pateikimas labai žvalus, nenuobodus, o svarbiausia – nuteikiantis vien tik optimistiškai. Juokeliai irgi originalūs, nors žinoma, kai kuriuos mes jau matėme pirmame filme. Pastarųjų ypač daug su Maiko akimi, tačiau jie pateikti skoningai ir neįžeidžiančiai. Sodrus humoras tai dar ne viskas: labiausiai akis žavi pats nuotykis po universitetą, kai bežiūrint galima pastebėti tam tikrą dėstytojų paveikslą, kuris galbūt buvo pastebėtas mūsų studijų laikais. „Kirviai“, „atskalūnai“, „hipiai“ – kiekvienas iš mūsų turėjome tokius dėstytojų epitetus.
Nors kaip jau minėta pradžioje, filmas nusileidžia originalui, kuriame socialinio pobūdžio idėjos buvo iškeltos aukščiau, tačiau visumoje, iš to, kas šiais metais pasirodė animacijos žanre, šis darbas tampa geriausiu. Jame nieko netrūksta, todėl tai puiki pramoga kiekvienam: tiek mažam, tiek dideliam žiūrovui, kuris galės iš naujo susipažinti su senais gerais bičiuliais.
Techninė juostos pusė
Vizualiniame plane filmas yra gražus, kiekvienas iš monstrų nupieštas kruopščiai, itin detaliai, o svarbiausia – originaliai. Trimatė erdvė irgi suteikia atskiro žavesio visai šiais kelionei po universiteto kiemelius. Vienas iš nedaugelio paskutiniais metais išleistų filmų, kai 3D atrodo įspūdingai.
Filmo garso takelis, kaip ir pridera temai, labai linksmas, jaunatviškas, pašėlęs. Galima išgirsti ir sunkųjį metalą, roką, techno ar popsą. Viskas suderinta meistriškai, kad būtų galima atitinkamai perteikti rodomą sceną. Dėl muzikinių kūrinių peržiūra pasidaro dar smagesnė.
Operatoriaus darbas ir montažas verti atskirų padėkų, nes vaizdžiai ir gana originaliai pateiktos scenos, kurios įsimenamos ilgam. Matome ekspresyvumą, daug šmaikščių akimirkų ir detalumo ties kiekvienu veikėjų žingsniu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Retai galima pasakyti tokius žodžius apie mūsų šalies dubliuotus animacinių filmukų variantus, tačiau šios juostos įgarsinimas bene geriausias per pastaruosius kelerius metus.
Darius Auželis pasidarbavo iš peties dovanodamas savo balsą Maikui Vazovskiui. Irmantas Jankaitis irgi puikiai įgarsino Salį, kurio perteikimas buvo labiausiai pastebimas, nes tiek daug ekspresijos retai kur pamatysi. Pagrindinis duetas žaibiškai ir maloniai džiugina. Tai leidžia tikėtis, jog ateityje visi animaciniai filmukai bus taip kokybiškai įgarsinti.
Padėkoti reikia ir Eglei Tulevičiūtei, už dekanės pasirodymą, kuris irgi gana įsimintinas, prisiminus savo studijų laikų „kirvius“. Visų kitų personažų įgarsinimas taip pat geras.
Verdiktas
„Monstrų universitetas“ – tai šiek tiek prastesnis už 2001 metais pasirodžiusį originalą pasakojimas, tačiau turintis savo individualumą ir žavesį. Puikiai papasakota istorija su aukštai iškeltomis vertybėmis apie draugystę, meilę, atsidavimą ir tikėjimą savo jėgomis, puikiais ir įsimintinai personažais, sodriu humoru ir pašėlusiu veiksmu, kas be abejonės leidžia įvardinti šį projektą kaip geriausią metų animacinį filmą.
Komentarai
Įgarsinimas tikrai nebuvo toks geras kaip čia aprašyta, šiek tiek nusivyliau D. Auželio darbu.