Mirties įrankiai: Kaulų miestas

„Vampyrai, vilkolakiai, raganos ir žmonės“

Olandų režisierius ir scenaristas Haraldas Zwartas, Holivude labiausiai žinomas iš jaunatviškų ir paaugliams skirtų juostų bei komedijų, kaip 2003 metais pasirodęs šnipų vaikučių atsakas „Agentas Kodis Benksas“, antrosios komedijos „Rožinė pantera“ dalies ir labai pelningo nuotykių ir veiksmo filmo „Karatė vaikis“, pristato pirmąją, pasauliniu bestseleriu tapusios knygos, ekranizaciją.

Kino kūrėjas kviečia atsidurti magijos ir mistikos kupiname pasaulyje, kur vyrauja nuolatinė gėrio ir blogio kova, pamatyti savo akimis amžinos meilės interpretaciją bei artimiausiu susipažinti su monstrais gyvenančiais tarp mūsų.

Apie ką mes čia…

Klarė – paprasta mergina, kuriai kaip ir kiekvienai jos amžiaus merginai atsiranda įvairiausių problemų. Išėjusi vieną vakarą pasilinksminti į klubą, ji pamato keistus vaizdus, kurių niekas kitas daugiau nemato. Tuo tarpu mergina susipažįsta su paslaptingu vaikinu, kuris atvers jai durys į visiškai kitokį pasaulį, nei galima įsivaizduoti.

Kūrinio vidus

Pasibaigus pelningam „Saulėlydžiui,“ studijos vis nerimsta ir nori pristatyti dar vieną panašų projektą, bet deja, visiškai nesėkmingai, nes tiek „Nemirtingųjų kronikos: nuostabūs sutvėrimai“, tiek „Sielonešė“, tapo didžiausiais nusivylimais tiek pajamų plane, tiek pačiuose pastatymuose. Šis filmas kiek kitoks, kaip ir pačios serijos knygos, kur apart seilėto ir saldaus konteksto vyrauja siaubas, kas ir padaro šią juostą priimtina ne tik moterims, bet ir vyrams.

Filme kaip jau paminėta, dominuoja saldus ir be galo erzinantis kontekstas, apie jautrias paauglių sielas ir jų kančias vardan tikros ir tyros meilės. Žinoma, šiais laikas daug kas gyvena su rožiniais akiniais pasakų ir fantazijų pasaulyje ir nemato kas dedasi aplinkui, tačiau būtent tokių filmų ar knygų dėka situacija dar labiau pasunkėja. Netgi kartais juokinga, kai bandoma privilioti žmones tokiais pigiais triukais, kaip žmogaus ir kokio nors mistinio veikėjo meilės jausmu. Vienas iš didesnių pliusų, kurie leidžia pamiršti apie tokias beribes kūrėjų nesąmones, tai pasipriešinimas blogiui. Bent jau čia, blogis nors ir atrodo gana žaviai, tačiau matomas chaosas, kuris tikrai priduoda žavesio šiai banalybei.

Siužetinė filmo linija iš tiesu labai nuobodi, tenka su nekantrumu laukti susidūrimų ir dvikovų, efektingų scenų, kurių pabaigoje tikrai nemažai ir jos iš karto pagyvina peržiūrą. Netgi juostos pradžioje kova su policininkais atrodo labai žavi, o svarbiausia, pasijaučia nors ir menka, bet įtampa. Finalinės dvikovos metu taipogi panašus jausmas, gražiai pateiktas „slow-motionas“ ir daug sprogimų priverčia neatitraukiant akis stebėti tolimesnius veikėjų žingsnius. Tik gaila, kad viso filmo metu tenka nuobodžiauti per „Saulėlydiškas“ nesąmones dėl meilės trikampio kvadratu. Filme yra ir netradicinės orientacijos asmenų meilės ženklų.

Kalbant apie filmo personažus, reikia pastebėti vieną tendenciją, jog beveik visuose tokio pobūdžio filmuose, blogis arba kaip čia, blogio įrankiai atrodo išties brutaliai, charizmatiškai, stipriai ir svarbiausia vyriškai, ko negalima pasakyti apie gėrį propaguojančius individus. Atrodo lyg fėjos susiruošusios į Pelenės balių, kurioms netrukus prasidės mėnesinės. Tiesiog šlykštu, kai vyrai tampa gražesniais už moterį, o dar juokingiau, kai netgi rengiasi kaip moterys bei blizgina savo lupas ir akis. Gėjų paraduose nebent tokį vaizdą galima pamatyti, o čia jie bando kovoti su blogiu. Neįtikinamai prastas vaizdelis.

Dialogai ir pokalbiai apie nieką irgi verti atskirų pastabų. Nejaugi nenusibodo visą laiką kalbėti ir kalbėti apie tai, kaip sunku gyventi be meilės, kaip mylį vieną, tas myli kitą, o anas dar kažką, ir taip kančios nesibaigia. Juokingiausia dar tai, jog čia daug šnekamą apie „išrinktąjį“. Matyt knygos autorius nematė „Matricos“, kur meistriškai pateiktas „Išrinktojo“ paveikslas ir visos idėjos susijusios su juo. Monstrai, vampyrai ir vilkolakiai, demonai neįtikinamai atrodo irgi. Per daug jau saldūs ir nušlifuoti šių klasikinių padarų paveikslai, jog pasidaro graudu, nes greitu metu žmonės įsivaizduos, kad vampyrai turi blizgėti.

Filmo metu nesijaučia vertingesnių idėjų apie tą pačią draugystę, pasiaukojimą, meilę tėvams. Netgi Valentinas, būdamas blogio įrankiu, atskleidė save iš geros pusės, ko nesugebėjo pagrindiniai filmo protagonistai. Na bet tiek to, svarbiausia įtikti paauglėms, kurioms turinys visiškai nesvarbus, nes gražus vaizdai, personažai ir pokalbiai apie meilę padaro laimingesnėmis. Tikėkimės, jog jeigu ir bus sekančios dalys ekranizuotos, tai pamatysime geresnį vaizdą nei šiame filme.

Techninė juostos pusė

Specialieji filmo efektai pagražiną bendrą foną savo tamsiais atspalviais, tačiau visgi daugumoje scenų pasimato nelabai kokybiški ir visiškai nenatūraliai pateikti vaizdai. Vien ko vertas rotveileris, panašus į dobermanus iš „Absoliutaus blogio“ serijos filmų. Sprogimai, demonai ir „slow-motion“ akimirkos labai efektingi, gražiai atrodantis foninis vaizdas, kuris pagražina bendrą juostos vaizdą ir šiek tiek nutolina nuo paprasto scenarijaus.

Garso takelis kaip ir pridera tokiems filmams labai saldus. Aiškiai jaučiamas bandymas pravirkdyti salėje sėdinčia moteriškos lyties atstoves. Patikti gali nebent epiški skambesiai dvikovų metu, bet ir tai pernelyg didingai viskas skamba, atsižvelgus į pačių kovų vaizdą.

Silpnas montažas prisideda prie blogai pateikiamo pasakojimo, nors reikia pripažinti, jog šiuos atvejų situacija gelbėti bandė operatorius, pateikdamas vis efektingesnius filmo momentus iš įvairiausių rakursų.

Vienintelis geras viso šio mergaitiško farso momentas – būtent efektinga ir vaizdi techninė pusė, kuri pamalonina peržiūrą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinio vaidmens atlikėja, Philo Collinso duktė Lily, bando save įtvirtinti Holivude, kaip tik išgali, tačiau atvirai pasakius, dar nei viename filme jinai nesužibėjo, o į žiniasklaidos ar piktų liežuvių akiratį, visada patenka pokalbiai apie jos itin didžius antakius, kurie kaip nekeista labiausiai įsiminami. Žinoma, juokai juokais, tačiau vaidybos plane ji labai silpna. Jokios gracijos ar atsidavimo personažams, vien tik keistos mimikos veide arba kartais praverta burna, kuri asocijuojasi su mumifikuota Kristen Stewart.

Jamie‘is Cambellas Bowaras taipogi pasirodo šaltai, visiškai skurdus protagonistas, o ką kalbėti apie visą komandą, susidedančia iš Roberto Sheehano suvaidinusio Saimoną ar Kevino Zegerso įkūnijusio Aleką, nors pastarasis, kaip aktorius visgi turi neblogų perspektyvų. Sunkiai įtikinami veikėjai.

Blogiukai užtai visai kitaip pasirodo. Didžiausia filmo pažiba ir tikrai seniai jau matytas kino ekranuose talentingasis Jonathanas Rhysas Mayersas atrodo stulbinančiai. Ne tik išvaizda, tačiau ir vaidybos plane jis nepralenkiamas. Tiek daug aistros ir pykčio, tiek daug skausmo, jog čia vienintelis veikėjas, kuriuo galima patikėti.

Antraplaniuose vaidmenyse galiam pamatyti tokius aktorius, kaip įspūdingąją Leną Headey, kuriai neleido deramai atsiskleisti, Kevinas Durandas suvaidinęs, kaip visada kažkieno pakaliką bei Jaredą Harrisą, kuriam irgi neleido atitinkamai atsiskleisti. Gaila, tačiau toks vaizdas nelabai džiugina, todėl didžiausias ačiū kūrėjams būtent dėl Meyerso, kuris, deja, pasirodo labai jau vėlai, tačiau jo pasirodymo labiausiai ir laukiama sėdint, ir bežiūrint į saldžias nesąmones rodomas ekrane.

Verdiktas

„Mirties įrankiai: kaulų miestas“ – tai saldus ir gana banalus pasakojimas apie „išrinktojo“ kelio pradžią, kuriame dominuoja šabloniniai juokeliai, neįtikinami veikėjai, prasta aktorių vaidybą ir išties efektingai pateikiamas veiksmas bei vaizdingi specialieji efektai, kurie ir padeda nenuobodžiauti bežiūrint šią paaugliams skirtą pasaką.