„Vaiduoklių medžiotojai“
Siaubo žanro virtuozas, režisierius Jamesas Wanas padovanojo pasauliui išties įsimintinus darbus. Jo dėka galėjome pamatyti psichologinio trilerio „Pjūklas“ gimimą, šiurpų 2007 metų siaubo filmą „Mirtina tyla“, tais pačiais metais pasirodžiusį kvapą gniaužantį trilerį „Mirtinas nuosprendis“ bei vieną baisiausių dešimtmečio filmų „Tūnąs tamsoje“. Šį kartą kino kūrėjas pristato dar vieną šiurpų pasakojimą, kuris silpnų nervų žiūrovus be abejonės privers drebėti iš baimės.
Režisierius kviečia pamatyti vieną garsiausių ir mįslingiausių blogio išvarymų, įvykusį Amerikoje, patirti tikrą siaubo atmosferą stebint filmo herojų kančias ir baimę bei susipažinti artimiau su šeima, stojusia į kovą su tyru blogiu, norinčiu užvaldyti žmonių širdis.
Apie ką mes čia…
Edas ir Lorein Vorenai – tikri paranormalių reiškinių specialistai. Pas juos kreipiasi žmonės, praradę visas viltis atsikratyti namie tūnančių demonų ir sugražinti ramų gyvenimą. Vienas toks atvejis atkeliauja iš Peronų šeimos, kuri įsigijo paslapčių kupiną namą. Vorenai nedvejodami išskuba į iškvietimą, tačiau atvažiavę į vietą jie supranta, jog su tokiu priešu jie dar nebuvo susidūrę.
Kūrinio vidus
Jamesas Wanas kinomanų tarpe jau yra vadinamas tikru siaubo filmų genijumi. Jis išgarsėjo šiurpą keliančiomis juostomis, kurios pasižymi originalumu, todėl ne paslaptis, jog šio filmo buvo laukta su nekantrumu. Nuo paskutiniojo režisieriaus siaubo trilerio „Tūnąs tamsoje“ jau praėję trys metai. Naująją juostą galima iš karto priskirti prie pačių baisiausių visų laikų filmų, tuo labiau nuo 1980 metais pasirodžiusio Stanley Kubricko „Švytėjimo“. Australijos pilietybę turintis kino maestro įrodė, jog geram siaubo filmui nereikia jau banalybe tapusių galūnių pjovimo ar upeliais tekančio kraujo vaizdų. Šį kartą 36 metų režisierius kviečia jus patirti atmosferą, kuri prikaustys prie kėdės.
Siužetinė linija iš pirmo žvilgsnio atrodo gana banaliai, kadangi matėme jau šimtus filmų, paremtų tikrai įvykiais, tad pritraukti žiūrovus darosi vis sunkiau, tačiau šio filmo unikalumas tas, jog tai vienas baisiausių ir šiurpiausių nutikimų, apie kurį buvo daug šnekėta ir rašyta JAV žiniasklaidoje. Juosta nuo pirmų akimirkų įtraukia, o svarbiausia, jog filmavimo stilius primena dokumentinį filmą, kas dar labiau priartina žiūrovą prie tikrovės jausmo. Veiksmas įsibėgėja lėtai, tačiau būtent todėl mes matome kruopščiai pateiktą detalumą, kuris tampa gana svarbus išgauti deramą baimės jausmą bei pamažu kurti įtampą. Juostoje naudotos dekoracijos išsiskiria savo tikroviškumu, tad filmą stebintis žiūrovas pasijaučia tarsi veiksmo epicentre.
Filmas kupinas gerai pateikto psichologinio spaudimo. Daug staigių ir kvapą gniaužančių scenų, riksmų ar kokių nors daiktų garsų, nemalonių akims vaizdų, šiurpių vaiduoklių pateikimų, priverčia pasijausti bejėgiais sėdint kino salėje, kur kartais užklumpa jausmas, lyg tuoj kažkas griebs už rankos. O to tikrai galima tikėtis, kadangi šalia sėdinčiam žiūrovui tikrai bus nejauku. Tokio jausmo seniai nebuvo, nebent žiūrint to paties Wano siaubo filmus, ar klasikinius žanro atstovus, kur apsieinama be kruvinų scenų. Taip, būtent tas ir žavi šioje juostoje, kad apsieinama be beprasmio smurto, net užuominų apie tai nėra. Šlykštumo taip pat atsisakyta, kas paverčia filmą tikru perlu, pastatytu pagal visus klasikinio siaubo žanro kanonus. Žanro legenda Hitchcockas būtu laimingas pamatęs tokį darbą, kuris šiek tiek primena jo filmų vizijas meistriškai manipuliuojant žmogaus pasąmone.
Pati tema, kurią pateikia režisierius, irgi aktuali. Visgi pirmame plane matome dviejų šeimų dramas, jų pasaulėžiūrą į supantį pasaulį bei vertybes, kuriomis vadovaujasi tiek Vorenai, tiek Peronų šeimos nariai. Filme galima pamatyti tam tikrą abiejų šeimų priešpriešą bei skirtingai išreikšta meilę savo atžaloms. Tokia drama maloniai nuteikia apmąstyti savo požiūrį į šeimą ir vertybes, todėl įžvelgiame ir neblogai suregztą moralą kūrinio pabaigoje. Juostoje viena iš dominuojančių temų tampa vaikų pasaulėžiūra į juos supantį pasaulį, netikrų ir išgalvotų draugų įtaka mažesniems šeimos nariams, psichiniai sutrikimai bei nesutarimai su tėvais. Išties nebanalus bendras vaizdas. Siaubas, suderintas su šeimos drama, tampa puikiu mišiniu sugebančiu įtraukti, laikyti įtampoje ir nepaleisti iki finalinės scenos.
Stipri Jameso Wano režisūra matoma kiekviename kampe. Meistriškai pateiktos scenos sukuria vidinę baimę, o svarbiausia, jog ir vėl režisierius neapsiejo be bauginančiai atrodančių lėlių. Prisiminus jo „Mirtiną tylą“ iš karto pasidaro nejauku. Tikras savo darbo meistras, kuris dar nei karto nenuvylė, todėl su nekantrumu tenka laukti greitai pasirodančio „Tūnąs tamsoje“ tęsinio ir kitais metais itin laukiamo finalinio „Greitų ir įsiutusių“ akordo, kuris galbūt atvers naujus horizontus šiam išradingam kino kūrėjui.
Techninė juostos pusė
Filme šiurpą kelianti atmosfera, nebūtu tokia be firminio režisieriaus braižo: įsimintinų ir staigių muzikinių kompozicijų nestokojančio garso takelio, kuris nuteikia nemaloniai peržiūrai gerąją to žodžio prasme. Tai jausmas, kuris prikaustys net pačius tvirčiausius psichologiškai žiūrovus, o ką kalbėti apie silpnų nervų žiūrovus, kurie nesugebės ramiai išsėdėti iki galo. JAV peržiūros metu pasitaikė ir nualpimo atvejų.
Juostos operatoriaus darbas dar vienas įsimintinas manevras, kuris sugeba irgi pritraukti tam tikrą dalį siaubo ant savo pečių. Staigesniais momentais kameros darbas labai aiškiai duoda suprasti, kad bandoma žiūrovą pritraukti kuo arčiau prie veiksmo epicentro, tad galiausiai jau įpusėjus filmui, pasijaučiama lyg tikrai būtume visos šios kraupios istorijos dalyviais.
Filme nėra jokių specialiųjų efektų, viskas sukurta natūraliai. Grimas, veikėjų apranga atitinkamai parinkti to meto laikotarpiui, jaučiamas šiek tiek hipiškas vaizdas, visgi 1971 metai. Tačiau svarbiausia, jog filmas puikiai sumontuotas, o kiekviena jo scena pateikiama meistriškai. Garso montažas irgi pagirtinas. Kas jau kas, tačiau Wanas ir jo komanda žino, kaip įbauginti žiūrovą, pasiilgusį tikro siaubo filmo, o ne pigių, pasišlykštėjimą keliančių filmų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Juostos aktoriai labai įtikinamai suvaidino savo personažus, ypač nuostabioji Vera Farmiga, kuriai atitenka didžiausi laurai. Stiprios ir trapios moters paveikslas, kuris viso filmo metu atsiskleidžia lyg gėlė.
Patrickas Wilsonas, kurį galima įvardyti kaip etatinį Wano filmų aktorių, susidorojo su savo vaidmeniu irgi gana gerai. Nors tiesą pasakius, labai jau panašų vaizdą galima pamatyti ir „Tūnąs tamsoje“, kur aktorius suvaidino pagrindinį vaidmenį.
Antraplaniai aktoriai taip pat nenuvilia. Smagu vėl matyt kino ekranuose Lili Taylor, kuri vos vos nusileido savo pasirodymu Verai įkūnijusiai Lorein Voren. Ronas Livingstonas ir kiti filmo aktoriai gal ne taip įsimintinai atrodo kadre, tačiau jokių priekaištų jiems nėra. Kiekvienas iš filme pasirodančių aktorių atliko savo vaidmenis gerai.
Verdiktas
„Išvarymas“ – tai išties kraupus ir virpinantis kūną darbas, kuriame nuo pradžios iki galo jaučiama tikra baimė, psichologinis spaudimas, šiurpas iš matytų vaizdų, įtraukianti ir įtampoje laikanti siužetinė linija, todėl be jokių abejonių galima teigi, jog tai baisiausias siaubo žanro atstovas per paskutinius trisdešimt metų nuo kultiniu tapusio „Švytėjimo“.
