Persis Džeksonas. Monstrų jūra

„Dievų vaikai“

Vaikiško pobūdžio filmų režisierius, vokietis Thoras Freudenthalas, žinomas visų pirma iš tokių dvejų projektų, kaip 2009 metais pasirodžiusio „Šunų viešbučio“ ir pirmosios populiarios tarp vaikų knygų trilogijos ekranizacijos „Nevykėlio dienoraštis“, vėl imasi panašaus projekto, ir ne bet kokio, o antrosios bestselerio tapusio knygų ciklo apie pusdievių nuotykius ekranizacijos, kuri lydi 2010 metų pirmtaką, sukurtą paties Chriso Columbuso.

Jaunas kino kūrėjas kviečia pasinerti į kvapą gniaužantį nuotykį po Olimpo dievų atžalų stovyklą ir padėti jiems užkirsti kelią blogiui, kuris vėl bando smogti lemiamą smūgį visai žmonijai.

Apie ką mes čia…

Persis Džeksonas po didvyriško Olimpo išgelbėjimo tapo tikra žvaigžde tarp draugų ir kitų pusdievių, tačiau jam pačiam atrodo, jog tai buvo tik nelemtas atsitiktinumas. Po kelerių metų nuo paskutinio mūšio viskas klojasi gerai, ramybė sklando ore, tačiau deja neilgam. Iš Tartaro gelmių į pasaulį veržiasi pats Kronas, kuris turi vieną vienintelį tikslą – sunaikinti Olimpą ir visus jo gyventojus. Persis su bičiuliais vėl turi stoti į kovą, kad apgintų tai, ką myli labiausiai.

Kūrinio vidus

Po labai skeptiškai tarp gerbėjų ir kritikų priimtos pirmos knygos ekranizacijos, kurią padovanojo Chrisas Columbusas, praėjo trys metai, kas kine yra labai daug, nes  pagal visus Holivudo standartus nuo vienos dalies iki kitos turi praeiti ne daugiau nei du metai, kalbant apie knygų ciklo ekranizacijas. Deja, bet net ir  toks neskubėjimas nedavė gerų darbo rezultatų. Gauname dar silpnesnę ekranizaciją, ir juosta tampa skirta tik pačiai jauniausiai auditorijai – vaikams.

Filme neišliko pirmojoje dalyje dvelkusios pasakiškos nuotykių atmosferos, kurią pakeitė vien tik beprasmis veiksmas ir klišiniai juokeliai. Humoro filme  daug, tačiau jis daugelyje scenų pateikiamas ne vietoje ir ne laiku. Žinoma, vaikams gal ir patiks toks veikėjų „šmaikštumas“, tačiau šiek tiek vyresniam žiūrovui bus nuobodu ir net graudu stebėti visiškai neįdomią situaciją ekrane. Prisiminus „Harį Poterį“ ir jo išpildymą, keista, kodėl šiame filme taip vengiama tamsumo, kadangi knygoje netgi labai niūriai atskleidžiama kelionė į monstrų jūrą, tačiau filme, deja, to nesimato.

Juokinga ir kartu keista, jog filmas tampa vos ne vaikiška „Titanų susidūrimo“ interpretacija. Pirmos juostos veiksmas beveik toks pats, o šiame filme, kaip ir prieš metus pasirodžiusiame antrame Persėjaus žygyje, kova vyksta su Kronu. Deja, bet trūksta žodžių, kaip apmaudžiai demonstruojamas galingasis Titanas. Parodija ir ne daugiau. Filme sutinkame ir kitus dievus, pusdievius, girdime kalbas apie Olimpą. Iš graikų mitologijos tiks tas ir išliko šioje juostoje.

Filmą papildo keli nauji personažai, tačiau ir jie nepagyvina juostos,  išskyrus kiklopą Taisoną ir jo pirmą pasirodymą ekrane, kuris vieną vienintelį kartą privertė nusišypsoti. Seni bičiuliai nepasikeičia, vaizduojami lygiai tokie patys kaip ir buvo. Nauja tik Persio šukuosena.

Kaip jau minėta ankščiau, šioje juostoje labai daug veiksmo, tačiau jis pateikiamas nelabai efektingai. Nesimato jokio epiškumo, jokios gracijos ir stiprybės susidūrimuose. Netgi paskutinis mūšis su Kronu, kuris turėjo būti itin įdomus, atrodo blankiai ir nuobodžiai, lyg būtų žiūrima į  kokį mažo biudžeto televizinį projektą, panašų į „Galinguosius reindžerius“. Pati kelionė irgi nelabai įspūdinga, vos kelios neblogai atrodančios vietos ir keli mūšiai su priešininkais. Tikrai ne tokio Persio sugrįžimo laukėme. Didžiulis nusivylimas ir prarastos dėtos viltys dėl trečios knygos ekranizacijos. O tai labai nuvilia, nes tikrai buvo galima išvyti gerą filmų seriją, prilygsiančią pačiam „Hariui Poteriui“.

Techninė juostos pusė

Specialieji efektai, kurie turėjo dominuoti visame filme, atrodo graudžiai. Pabaisos ir mitologiniai gyviai sukurti nekokybiškai, tarsi žiūrėtume filmą, sukurtą prieš dvidešimt metų. Juostoje matomas nenatūralumas. Ironiška, bet prieš tris metus pasirodžiusiame filme, viskas buvo žymiai efektingiau.

Garso takelis irgi nelabai padėjo. Buvo bandoma išspausti epiškai atrodantį vaizdą, tačiau muzikinės kompozicijos dar labiau siutina, nes priderintos ne tokio mąsto filmui. Muzikinis fonas kuria vaizdą, jog kariauja didžiulės armijos, tačiau viso labo tai tik paaugliai su vienu ar dviem monstrais.

Operatoriaus darbas yra geriausia, ką galima įžvelgti šioje juostoje. Detaliai ir vaizdingai parodyta kiekviena scena, žiūrovas kruopščiai supažindintas su kiekvienu sutiktu padaru.

Filmo montažas skurdus, scenarijus vystomas per greitai, nuo vieno veiksmo iki kito nėra tęstinumo, kelios scenos neatidžiai sulipdytos, kai vienas iš veikėjų atrodo lyg kitame kadre. Galima tik džiaugtis, jog filmo buvo nuspręsta nekurti 3D formate.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinė aktorių trijulė sugrįžta. Nors, atvirai pasakius, iš Logano Lermano ir Brandono T. Jacksono buvo galima tikėtis daugiau atsidavimo, to nesimatė jų akyse, kaip pirmame filme. Užtat gražioji Alexandra Daddario padaro visą darbą vieną. Suvaidinta visai įtikinamai, spinduliuojamas tikrai dieviškas grožis. Malonu į ją žiūrėti, gaila, kad ne tiek daug ekraninio laiko gavo.

Juostą papildo ir naujokai, kaip Douglasas Smithas, suvaidinęs kiklopą Taisoną bei Persio konkurentė Klarisė, kurią įkūnijo Leven Rambin. Prasta vaidyba, personažai neatskleisti, tačiau neblogai susižiūri ekrane. Nepamirškime ir charizmatiškojo Stanley‘aus Tucci‘io, kuris su savo manieromis ir elegancija bet kokiam filmui priduos žavesio.

Bendras aktorių darbas yra silpnas, tačiau nėra ko stebėtis: paskubomis kurtos juostos niekada nepasižymėjo atitinkamu atsidavimu savo personažams, kas ir matosi šiame filme.

Verdiktas

„Persis Džeksonas. Monstrų jūra“ – tai dar silpnesnė žinomo bestseleriu tapusio knygų ciklo ekranizacija, kurioje matome nekokybiškus specialiuosius efektus, silpną scenarijų, iki galo neatskleistus veikėjus ir neįtikinamą vaidybą, kas padaro šią juostą tikru pasišaipymu iš žiūrovų ir knygos gerbėjų.