2011 m. Venecijos kino festivalyje Auksiniu liūtu už viso gyvenimo kūrybą apdovanotas italų režisierius Marco Bellocchio pristato savo filmą „Miegantis grožis“. Kontraversišką ir socialiai jautrią temą paliečiantis filmas neliko nepastebėtas – Venecijos kino festivalyje ši juosta pelnė Brian ir Marcelo Mastroiani apdovanojimus.

Į filmą „Miegantis grožis“ susipina kelios daugiau ar mažiau susijusios siužetinės linijos. Tačiau filmo ašis, prie kurios jos šliejasi – autentiška jaunos merginos Eluanos Englaro, 17 metų praleidusios komos būsenoje, istorija. Po ilgų bylinėjimosi metų, merginos tėvas, gerbdamas dukros orumą ir prieš 1992 m. avariją išreikštą valią, pasiekė, kad teismas leistų nutraukti Eluanai dirbtinį maitinimą. Tačiau Italijos parlamentas užsimoja įstatymu tai uždrausti. Šis atvejis Italijoje sukėlė konstitucinę krizę.

Tokių įvykių sūkuryje matome šio filmo veikėjus: sąžiningą Italijos parlamento narį Uljaną Bafardi, kuriam iškyla dilema: laikytis partijos pozicijos ar balsuoti taip, kaip liepia sąžinė; jo dukrą – katalikiškų pažiūrų Mariją, dalyvaujančią demonstracijose prieš eutanaziją; talentingos teatro aktorės, slaugančios savąją „miegančiąją gražuolę“, šeimą; jauną moterį, nesėkmingai bandančią nusižudyti.

„Kam priklauso gyvybė, kad turime įžūlumo ją sulaikyti? Kieno vardu mes trukdome žmonėms mirti, kai jie patiria nelaimingus atsitikimus, ištinkančius juos kelyje? Kuo mes save laikome, (…) kai palaikome mirtinai sužeistų organizmų gyvybę, kai trukdome ligai progresuoti, kai sustojusią širdį vėl priverčiame plakti, kai atgaiviname savižudžius? Kam priklauso gyvybė?“ – savo knygoje „Aš nesu žmogžudys“ klausia gydytojas Frédéric Chaussoy, įsipainiojęs į panašų atvejį 2003 m. Prancūzijoje. Tačiau šie klausimai išlieka aktualūs tiek 2009 m., kalbant apie Eluanos atvejį, tiek ir dabar.

Filmas kalba apie vieną prieštaringiausių klausimų – eutanaziją. Kada žmogaus gyvenimas baigiasi? Kas humaniškiau – leisti oriai išeiti iš gyvenimo ar pasmerkti ilgoms kančioms ir vegetacinei būklei? Ar turėdami teisę gyventi, turime teisę mirti? Ir jei ne pačiam žmogui, tai kam priklauso teisė nuspręsti? Akivaizdu, kad eutanazija, kaip ir bet kuris kitas bioetikos klausimas, nepalieka tarpinio varianto, brutaliai priverčia rinktis vieną poziciją iš dviejų.

Filme „Miegantis grožis“ matome autentiškus kadrus iš to meto politinių debatų, tuometinio Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconni pasisakymus per televiziją, Eluanos pervežimą į Udinę lydinčius protestus. Analogišką dokumentikos įterpimo į meninį filmą techniką, siekiant atkurti autentišką laikotarpio atmosferą, galima pamatyi ir Pablo Larraín‘o filme „Ne“ („No“, 2012). Paprastai stebėti dokumentiškai tiksliai atpasakotą įvykių eigą ar atkurtą įstatymo priėmimo procesą nėra labai įdomu, tačiau „Miegantis grožis“ ypatingas tuo, kad itin subtiliai pasirenka vieną iš būtinų pasirinkti pozicijų. Nes nepasirinkti neįmanoma. Tačiau neteigiama, kad tai – vienintelis teisingas pasirinkimas, į problemą žvelgiama iš įvairių požiūrio taškų, neatmetant ir oponentų pozicijos. Režisierius tai pripažįsta ir tikisi rezonanso bei diskusijų.

Nors „Miegantis grožis“ – iš tų filmų, kur svarbiausia keliama problematika, o ne siužetas ar aktorių darbas, europietiško kino mėgėjai nudžiugs ekrane išvydę pažįstamus aktorius, įkūnijančius daugialypes problemas sprendžiančius personažus. Puikiai Paolo Sorrentino filme „Didis grožis“ („La grande bellezza“, 2013) pasirodžiusiam italų veteranuiToni Servillo tenka nelengva užduotis – jo vaidinamas parlamentaras Uljanas Bafardis ne tik blaškosi tarp savo sąžinės ir partijos diktuojamos pozicijos, bet vis nesėkmingai bando palaikyti ryšį su dukra Marija (akt. Alba Rohrwacher, jau pažįstama iš filmo „Pirminių skaičių vienatvė“ („La solitudine dei numeri primi“, 2010), radikalia eutanazijos priešininke, kuri ignoruoja tėvo bandymus pagerinti tarpusavio santykius ir visiškai nepadeda išspręsti dilemos – priešingai, pati daro gan didelį spaudimą. O pačią Mariją, uolią katalikę, tuo tarpu, kol jos parlamentaras tėvas negali apispręsti, kaip balsuoti, dalyvaujančią demonstracijose prieš eutanaziją, likimas suveda su vaikinu iš, tiesiogine tų žodžių prasme, kitos barikadų pusės ir jo dar kraštutinesnių pažiūrų broliu. Turbūt didžiausia filmo žvaigždė – prancūzų aktorė Isabelle Huppert, neseniai matyta Michael‘io Haneke‘s filme „Meilė“ („Amour“, 2012) vaidina Divina Madre (it. Dieviškąją motiną), kuri itin aktyviai seka per televiziją transliuojamas naujienas apie Eluanos procesą. Ne be reikalo. Ji pati slaugo dukterį, jau keletą metų nepabundančią iš komos būsenos. Pati Divina Madre kažkada buvo perspektyvi aktorė. To nepamiršta jos sūnus ir nuolat tai jai primena. Divina Madre atrodo išsekusi ir pavargusi, tačiau spinduliuoja dangišką ramybę ir kantrumą, krikščionišką susitaikymą su skirtu likimu ir pamaldumą. Ketvirtoji siužetinė linija pasakoja apie jauną moterį Rozą (akt. Maya Sansa), kuri po eilinio nesėkmingo bandymo nusižudyti atsiduria ligoninėje, o jaunas gydytojas, dar neseniai su kolegomis lažinęsis, „kiek dienų dar ištemps Eluana“, ima budėti prie jos.

„Miegantis grožis“ – tai subtilus pasakojimas apie teisę gyventi ir teisę mirti, apie viltį ir pasiaukojimą, apie grožį ir meilę, kuri priverčia viską pamatyti kitaip.

Patiks, jei patiko: „Barbarų invazija“ („Les invasions barbares“), „Kamino“ („Camino“, 2008), „Mergina, verta milijono“ („Million Dolar Baby, 2004), „Pasikalbėk su ja“ („Hable con ella“), „Skafandras ir drugelis“ („Le scaphandre et le papillon“, 2007), „Vidinė jūra“ („Mar adentro“, 2004).

8.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles