Yra žmonių tarsi nepavaldžių laikui. Jie visada, kiek tik siekia mūsų atmintis, atrodo taip pat – lyg laikas juos veiktų kažkaip nepastebimai. Tokia yra ir prancūzų kino ikona Catherine Deneuve. Dešimtmečius nekintanti ta pati vešlių geltonų plaukų šukuosena, kiek melancholiškas žvilgsnis, kruopščiai nugludintas ledinės blondinės įvaizdis – tokią C. Deneuve pasaulis pažįsta jau daugiau nei pusę amžiaus. Na taip, gal ji jau nebe ta laiba ir trapi Ženevjeva, liejusi išsikyrimo ašaras mylimajam Gi paliekant lietaus merkiamą Šerbūrą filme „Šerbūro lietsargiai“ („Les parapluies de Cherbourg, 1964), tačiau faktas, kad ši aktorė 2013 m. šventė savo 70 –metį, vis tiek skamba kiek fantastiškai. Nes kito tokio žavesio, šarmo ir moteriškumo įsikūnijimo, kokia yra C. Deneuve, reikėtų labai gerai paieškoti.
Filmas „Aš tuoj grįšiu“ („Scanoramos“ kino festivalyje rodytas pavadinimu „Ji jau pakeliui“) buvo kuriamas specialiai C. Deneuve – jai, su ja ir apie ją. Ji yra šio filmo centras, ašis, pagrindinis elementas ir prasmė. Ši trečioji režisierės Emmanuelle‘ės Bercot juosta dalyvavo Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje.
Filmo „Aš tuoj grįšiu“ pagrindinė veikėja Beti gyvena ramų ir gan laimingą gyvenimą. Beti priklauso restoranas mažame miestelyje ir 1969 m. „Mis Bretanės“ titulas. Vieną dieną jai viskas atsibosta, tad spontaniškai sėda į automobilį ir, tarstelėjusi: „Aš tuoj grįšiu“, važiuoja pirma pasitaikiusia kryptimi. Beti neturi konkretaus tikslo – jai svarbu tik kuriam laikui pabėgti nuo rutinos. Vėliau moteris desperatiškai ieško cigarečių, o po dukros skambučio jos pakeleiviu tampa vienuolikmetis anūkas Šarlis.
Filmą „Aš tuoj grįšiu“ galima laikyti praktiškai tradiciniu kelio filmu – kai kelionė personažams padeda pažinti vieniems kitus, ir ypač – pačius save, atrasti tai, apie ką prieš išvykdami nė negalvojo. Tradicinės kelio filmo schemos laikymasis daro „Aš tuoj grįšiu“ panašią į prancūzų juostą „Tėtis“ („Papa“, 2005), australų „Japoniška istorija“ („Japanese Story“, 2003) ir kitus filmus, kur svarbiausia – ne kelionės tikslas, o pati kelionė.
Pradinis režisierės sumanymas buvo tiesiog filmuoti C. Deneuve, apčiuopiamesnis scenarijus radosi tik vėliau. Filme tai akivaizdžiai pastebima. Filmo pradžia – kiek chaotiškas sekiojimas su nestabilia kamera paskui C. Deneuve, filmuojant ją stambiu planu. Filmas stabilizuojasi būtent tada, kai prie Beti prisijungia jos anūkas Šarlis – nuo šio momento galime stebėti klasikinį „kelio filmo“ personažų bendravimo modelį – pradinis šaltumas ir atšiaurumas perauga į antipatiją ir konfliktus, tačiau kelionėje patiriami didesni ar mažesni išgyvenimai ištrina nesantaiką ir taip užsimezga abipusė draugystė ir simpatija.
C. Deneuve neabejotinai yra šio filmo centras. Visas siužetas, veiksmas ir kiti personažai, kaip planetos apie Saulę, sukasi aplink ją. Todėl net nesistengiama per daug plėtoti kitų veikėjų charakterių – juos visus, daugiau mažiau, galima laikyti antraplaniais ar net, jei tiksliau, šalutiniais. Vis tik galima pagirti jaunąjį Nemo Schiffmaną, visai neblogai susitvarkiusį su Beti anūko Šarlio vaidmeniu; Gérard‘ą Garouste‘ą, pakankamai charizmatiškai atlikusį savotišką „blogo (septyniasdešimtmečio, sic!) berniuko“ vaidmenį, paprastą ir natūralią Claude Gensac, ekrane pasirodančios kaip Beti mama, vaidybą. Tačiau dainininkė Camille Beti dukters Murielės vaidmeniui – ne pats geriausias pasirinkimas. Viskas perspausta ir nenatūralu, kalbama spigiai, nuolat pakeltu tonu. Galbūt šiek tiek kalta ir vaidmens koncepcija – Murielė pagiežinga, nuolat ironizuojanti ir prikaišiojanti motinai, jos replikos net ir visuotinio susitaikymo nuotaikomis persmelktame filmo finale trikdo – bet gal ne tiek pačią Beti, kuriai jos adresuojamos, kiek žiūrovus, nesuprantančius, kuo Murielei užkliūva mamos marinatai. Kitas kiek trikdantis dalykas – labai jau sunku įsivaizduoti Murielę kaip Beti dukrą. Ir ne tiek dėl išvaizdos nepanašumo, kiek dėl amžiaus skirtumo. Juolab, kad Murielė kalba kone paauglišku tonu, o jaunatviškas įvaizdis ją pajaunina dar beveik visu dešimtmečiu.
C. Deneuve filmografijoje Beti greičiausiai netaps svarbiausiu vaidmeniu, bet ji vis tiek puikiai įkūnija šį personažą. Labiausiai C. Deneuve žavi tuo, kad nebijo imtis komiškų vaidmenų. O jos Beti – būtent tokia: truputį komiška, truputį pavargusi, truputį išdykėliška – tačiau šie bruožai jai vis tiek tinka. Kita vertus, Beti – tai C. Deneuve, kaip tobulos moters, kurią, dažnas svajoja turėti kaip mamą, dukrą, seserį ar mylimąją, įprasminimas.
Be to, kad, kaip minėta, filmas „Aš tuoj grįšiu“ yra atvira ir akivaizdi odė C. Deneuve, ši juosta – tai ir labai pozityvus pasakojimas apie gyvenimą, bėgantį laiką, apie brandų grožį ir seksualumą, ir apie tai, kad pasiekus tam tikrą amžių gyvenimas nesustoja. „Gyvenimas tęsiasi!“ toks galėtų būti viso filmo šūkis. Ateina laikas, kai jau galima trumpam atsikvėpti nuo įtampos, darbų bei rutinos ir tiesiog niekur neskubant atsipalaiduoti, leistis nešamam srovės ir mėgautis šalia esančių brangių žmonių buvimu. Arba ryžtis avantiūrai. Nes niekas nėra per senas mylėti.
