Filmo pradžia yra daug žadantis momentas, ypatingai tiems kas tikisi vizualios, absurdišku humoru papildytos veiksmo komedijos (įsivaiduokite „Snatch“). Po tarsi LSD efekto sukeltos pirmos hiper spalvingos scenos esame įmetami į JAV gynybos sekretoriaus ofisą, kur pastarasis praneša Rono Perlmano veikėjui, agentui Kidmanui (po traunimį stresą išgyvenančiam Vietnamo karo veteranui), kad valstybei jo reikia dar vienai paskutinei misijai.
Įsijungiame į veiksmą per patį Šaltojo karo kosmoso lenktynių įkarštį. JAV siunčia Apollo 11 misiją į Mėnulį ir valdžia bet kokiais būdais siekia užtikrinti, kad žiūrovai prie televizorių ekranų pamatys L. Armstrongą šuoliuojantį Mėnulio paviršiumi. Baimindamiesi nesėkmės jie ima vykdyti planą B – surasti Stanley Kubricką bei įkalbėti jį surežisuoti ir nufilmuoti nusileidimą čia, Žemėje. Ieškodamas režisieriaus Kidmanas skrenda į 6-ojo dešimtečio Londoną, kur ilgai netrukus sutinka Jonny (Rupertas Grintas) ir kartu jie įsivelia į vieną problemą po kitos.
Tai filmas daugiausiai apie laikmetį, kurį jis vaizduoja – Woodstoko eros Jungtinės Amerikos Valstijos. Hipiai, narkotikai, laisvės idėjos ir spalvos yra tai, kuo viso filmo metu bus atakuojamos jūsų akys. Išvaizda yra geriausia filmo dalis, kuri dažniausiai jaučiasi autentiška ir daugiau ar mažiau viso filmo metu išlieka pastovi. Tačiau visoms kitoms filmo dalims pastovumo labai trūksta.
Į akis krenta filmo humoras, kuris savo ketinimais primena britiškas klasikas, kaip jau minėtas „Snatch“ ar „Lock Stock And Two Smoking Barrels“, tik problema ta, kad čia tas humoras ateina be aiškaus konteksto ir dažniausiai jaučiasi ne vietoje. Susidaro įspūdis, kad kūrėjai turėjo sugalvoję šūsnį komiškų situacijų, kurios neturi nieko bendro viena su kita, tačiau vistiek sudėjo jas visas į galutinę versiją.
Ir deja ne tik humoras yra padrikas, bendrai visko filme yra labai daug: siužetas šokinėja kas kelias minutes, veikėjai atsiranda iš niekur ir taip pat atraminę koją stato ant juokelių, kurie prajuokins tikrai ne kiekvieną. Vyrauja bendras netvarkos jausmas, kurį galėčiau prilyginti kojinių skalbimui, po kurio sudėlioti tą puzlę, kas eina su kuo, tampa praktiškai neįmanoma.
Minint teigiamus dalykus, galima išskirti pagrindinį filmo veikėją. Nors dauguma turbūt žiūrės filmą dėl Hario Poterio draugo, visgi Rupertas Grintas čia nėra šviesiausia žvaigždė. Geriausias pasirodymas ateina iš Rono Perlmano, kurio įkūnytas psichopatas veikėjas yra bene vienintelis variantas žiūrovui norinčiam susitapatinti su kažkuo filme, nes atrodo tik jis yra susidomėjęs tuo, kas vyks toliau.
Kaip minėjau, stipriausia dalis yra pasirinktas laikmetis, veiksmo vieta ir pati istorijos pradžia. Tai nėra tragiškas filmas, ir jį žiūrėdami tikriausiai dar ir nusišypsosite bent porą kartų. Kas pavers jį ne pačia blogiausia vakaro pramoga, jei norisi tiesiog išjungti smegenis ir pažiūrėti kažką labai lengvo. Tačiau nesitikėkite kažko daugiau, nes tikriausiai jau pora valandų po peržiūros būsite užmiršę visą šią „Mėnulio Aferą“.
