Mano didelės storos graikiškos vestuvės 2

My Big Fat Greek Wedding 2

2002 m. nedidelio biudžeto juosta „Mano didelės storos graikiškos vestuvės“ (angl. „My Great Fat Greek Wedding“) tapo tikra sensacija. Graikų bendruomenės stereotipus švelniai pajuokianti romantinė komedija gerokai viršijo kuklius jos kūrėjų lūkesčius ir sulaukė didelio susidomėjimo. Tuometinio pasakojimo centre atsidūrė trisdešimtmetė graikų kilmės amerikietė Tula, kurios gyvenimas nesiklostė pagal visoms graikėms stereotipiškai privalomą planą – ištekėti už graiko, pagimdyti tris vaikus ir visą gyvenimą jiems ruošti valgį, kadangi Tula visos savo gausios ir landžios graikiškos giminės nelaimei įsimyli amerikietį. Tuo metu tai buvo kažkas bent šiek tiek nauja, šviežia ir netikėta.
Tad gal labai nenustebino sprendimas po 14 matų kurti antrą dalį ir leisti žiūrovams dar kartą susitikti su gausiąja Portokolų gimine. Šįkart į režisieriaus kėdę vietoj amerikiečio Joelio Zwicko sėdo britas Kirkas Jonesas.

Po didelių storų graikiškų Tulos (akt. Nia Vardalos) ir Jano (akt. John Corbett) vestuvių praėjo jau nemažai laiko. Jų septyniolikmetė dukra Peris (akt. Elena Kampouris) – jau abiturientė, besirenkanti kuriame koledže norėtų studijuoti. Tulai tik su liūdesiu lieka pripažinti, kad kadaise gana artimas ryšys su dukra kažkaip visgi nutrūko – ir gal šiek tiek ne be pačios Tulos kaltės, per didelio noro nuolat dalyvauti visoje dukros veikloje, šiai nepaliekant erdvės laisviau kvėptelti. Priešingai nei su visa plačia graikiška gimine. Tėvai, broliai ir kiti giminaičiai visada viską sužino ir itin aktyviai kišasi į asmeninį Tulos, Jano ir Peris gyvenimus (nes tokio žodžių junginio kaip „asmeninis gyvenimas“ graikų kalboje tiesiog nėra). Gal todėl Peris audžia planus tik pasitaikius pirmai progai pasipustyti padus ir skuosti nuo dusinančio giminiečių glėbio į kitą Jungtinių valstijų pakraštį. Tačiau Tula seniai susitaikiusi su tuo, kad savo šeimos neįmanoma perauklėti ar kaip nors pakeisti, tad visą savo dėmesį skiria tėvams bei padeda darbuotis jų restorane. Žinoma, didžiausias senelių Guso (akt. Michael Constantine) ir Marijos (akt. Lainie Kazan) rūpestis – surasti Peris tinkamą graiką jaunikį, kad ši jam galėtų pagimdyti gausybę, pageidautina vyriškos lyties, palikuonių. Tačiau visai netikėtai paaiškėja, kad patys seneliai, formaliai vertinant, gyvena nesusituokę – senelis Gusas visai atsitiktinai apsižiūri, kad ant jų santuokos liudijimo nėra kunigo parašo. O kadangi doriems graikams nuodėmėje gyventi nedera, tai neišvengiamai gresia dar vienos didelės storos graikiškos vestuvės…

Kaip dažnai ištinka su pasisekusios juostos tęsiniu, antrosios dalies kūrėjai dažniausiai gerokai persūdo. Ko gero, negalima sakyti, kad „Mano didelių storų graikiškų vestuvių“ kūrėjai itin smarkiai perlenkė lazdą. Be abejo, reikėtų nepamiršti, kad ir pirmoji dalis yra paremta užaštrintais ir gerokai išdidintais stereotipais. Tais pačiais stereotipais bandoma žaisti ir antrą kartą. Perspaudimo mastas panašus, bėda tik ta, kad pirmą kartą tai atrodė pakankamai naujai ir originaliai, tačiau antrą kartą siūloma ta pati vakarykštė pašildyta graikiška spanakopita palieka jau nebe tokį gaivų įspūdį.

Iš esmės du pagrindiniai filmo arkliukai – graikiškumas ir didelės giminės aktyvus kišimasis į asmeninį gyvenimą bet kokia proga, o dažnai ir be progos. Viskas gal ir būtų neblogai, bet… visa tai jau buvo. Tai matyta pirmajame filme. Žinoma, savaime tai nėra blogai, tačiau net ir tame pačiame filme šios temos pasikartoja ne vieną kartą – kartais netgi gerokai absurdiškose ir su realybe nelabai ką bendro turinčiose situacijose. Filmas plėtojasi daugmaž taip, kaip ir galima tikėtis – ir maždaug tokiu būdu, kokio ir galima tikėtis. Tačiau vis tik nors ir labai balansuojanti ties riba, juosta nepavirsta į nekontroliuojamą balaganą. Filmo kūrėjai sugeba užkabinti vieną kitą temą apie šeimos vertybes ir jos svarbą gyvenime – neįkyriai ir švelniai.

Į tęsinį sugrįžo visi pirmoje dalyje matyti pagrindiniai personažai ir juos vaidinantys aktoriai. Nia Vardalos (Tula), Johnas Corbettas (Janas), Michaelis Constantine‘as (senelis Gusas, dar vadinamas Kosta), Lainie Kazan (močiutė Marija), Andrea Martin (teta Vula), Joey Fatone (Andželo), Louis Mandylore (Nikas), Gia Carides (Niki), Bess Meisler (prosenelė), prie jų dar prisideda jaunieji Elena Kampouris (Peris) ir Alexas Wolfas (Benetas). Šiek tiek net keista, kad režisieriui pavyksta suvaldyti visus šiuos aktorius ir personažus ir parodyti kiekvieną kaip itin ryškų ir savitą. Žinoma, personažai taip pat paremti klišėmis ir stereotipais, nesistengiama ieškoti kokių nors subtilesnių charakterio savybių ir kartais jų keliamo triukšmo ir bruzdesio yra gerokai per daug, nei norėtųsi ar reikėtų. Pati keisčiausia šioje kompanijoje – visada juodai apsirengusi ir lyg žuvis tylinti prosenelė – ji tarsi iškrenta iš konteksto, nors visą laiką labai aktyviai dalyvauja visuose įvykiuose. Pagrindinės veikėjos Tulos personažas atrodo šiek tiek išbarstytas – dalį jo sudaro absurdiškos komiškos situacijos, dalį – netikėti herojiški „stiprios giminės moterų palikuonės“ vardo verti žygdarbiai ar tiesiog maži stebuklai, gimstantys po itin dažnai šiame filme nuskambančio giminaičių prašymo „Tula, daryk ką nors“, dar vieną dalį, ko gero, galima išskirti kaip reflektyvią, kuomet Tula analizuoja esamą situaciją ir jos priežastis. Ko gero, charizmatiškiausias iš visos šios kompanijos yra Tulos sutuoktinis Janas – jis viską tarsi sucementuoja, sudėlioja į vietas, kartas nuo karto įterpdamas vykusią pastabą.

Ypatingomis techninėmis savybėmis šis filmas per daug nestebina, tačiau per daug ir nenuvilia – iš esmės to ir galima tikėtis iš tokio tipo komedijos. Kameros darbas, ypač filmo pradžioje neblogas, vėliau kiek suprastėja. Montažas irgi iš esmės neblogas, tačiau filmo pabaigoje pabandžius paralelinį montažą iš trijų skirtingų erdvių įsivelia nereikalingo chaoso. Garso montažas atliktas taipogi neblogai, o štai garso takelis vis tik dažnai per daug rėksmingas.

„Mano didelės storos graikiškos vestuvės 2“ – iš esmės yra lygiai toks filmas, kokio ir galima tikėtis, tiek turinio, tiek formos prasme. Populiarios komedijos tęsinys ir antrojoje dalyje perima savo pirmtakės jau kiek nužaistus kozirius, juos dar užaštrindamas ir paryškindamas. Tad jei iš antrosios dalies paprastai laukiama perspaudimo – jo yra, jei įtariate, kad siužetas klostysis daugiau mažiau nuspėjamai – neklystate, netgi kai kurie pirmojoje dalyje kartoti juokeliai sėkmingai susikraustė ir į tęsinį. Tad tikėtis, kad „Mano didelės storos graikiškos vestuvės 2“ bus tokia pati gaivi ir netikėta juosta kaip ir pirmasis pasakojimas apie Portokolų klaną, vis tik nereikėtų. Tačiau ieškantiems neįpareigojančios, nors ir šiek tiek išbalansuotos komedijos, ar tiesiog norintiems dar kartą pamatyti pamėgtus personažus, „Mano didelės storos graikiškos vestuvės 2“ gali būti visai nebloga vieno vakaro pramoga. Ko gero, tokio pėdsako kaip pirmasis filmas, šis tęsinys nepaliks ir, ko gero, nieko neprarasite, jei jo nepažiūrėsite, tačiau nekeliant labai aukštų reikalavimų šiuo filmu labai smarkiai nusivilti taip pat greičiausiai neteks.

6.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles